If anyone wants to help get me motivated, please write!

I'm also looking for contacts in South America.
love dora

Apologies for my slowness. I have been dragging my heels and holding things up. But I will have details in the next few weeks.

Hello:

Hello:

I'm looking for a performance date in Berlin Aug 7 to help offset the travel costs from Moscow. If you think you can or you know of someone who can help on short notice, please send them my way.
Thanks!
Dorothy

Hi there:

I'm about to head out on tour next week. Before I go, I would like to announce 3 new releases in the works for Fall/Winter 2009.

The Echo Palace of Finitude LP, Dora Bleu and Salvatore Borelli. Three Legs Cat (IT)

Earthly Bombs CDR, Dora Bleu with Alexandre St-Onge (double bass), Gordon Allen (trumpet) and Sam Shalabi (electric guitar.) Ikuisuus (FI)

The Sacrament 3"CDR, Dora Bleu and Alexei Borisov. Majmua (USA)

I'll post precise release date and other details when I have them.

Love
Dorothy

ok...i've been on it a  few hours. not sure how i feel about it. strange universe.
facebook.com/dora.bleu

I am just beginning to sketch my itinerary for July/August. If you are a promoter or booker interested in having me play in your city, feel free to drop me a line.

There's a new cdr out now on the new Montreal label Givin'it Records. It's called Clones of Eros: draft recordings. The title describes the project. These were a group of recordings I made for the musicians performing on the Clones of Eros record...
Info is here:
http://givinitrecords.com/
It will be posted here with the other releases shortly.

Also, it seems that the myspace player no longer gives any text info.
Here are credits:
Courtesy of Rebels -- Alexei Borisov on everything that is not guitar and vocals. He also recorded these sessions.
On Performance -- Alexandre St-Onge on double bass; Gordon Allen on trumpet; Sam Shalabi on electric guitar and guitar synth.
Real Prisons--Alexandre St-Onge on double bass.
Lover of Nightmares--Alexandre St-Onge on double bass.
Disappearing--Alexandre St-Onge on double bass; Justin Evans on rhodes; Francis Amireault on percussion; Brooke Crouser on piano.
Ingrate--Helena Espvall on cello; Vinnie on electric guitar; James Wolfe on violin.

........

Dora Bleu KITOKS koncertas KITOKIAME klube Džem Pub

2008-09-28, Arūnas Ramanauskas

Kaunoklubas „Džem’ Pub“ – vieta, kur pastaruosius kelis metus glaudėsibenamis Lietuvos avangardas. Vieną šiltą rugsėjo šeštadienio vakarąpraplėtė savo geografiją ir svetingai į savo glėbį priėmė kompozitoręir atlikėją iš Kanados Dora Bleu. Savo internetiniame puslapyje DoraBleu prisistato ne tik kaip moteris iš kūno ir kraujo, ne tik kaipmuzikantė su gitara, bet kaip ieškantis ir nerimstantis žmogus, nuolatbandantis praplėsti savo pojūčių ir pažinimo ribas. Iš jos požiūrioseka, idealistinis, nematerialistinis pradas, šiuo metu taip nebūdingasvakarams, kur pūvantis kapitalizmas baigia išparduoti savo puvėsius. Jivisai nepanaši į tas saldžias dainuojančias moteriškes su gitaromis,senai jau užplūdusias sceną, kurioms beveik tas pats ar dainuoti, arnusirengti, svarbu, kad mokėtų pinigus. Ką ir kalbėti, nuogas kūnas –ypač moteriškas – patrauklesnis, nei nuoga siela, nors Dora Bleu irbando tai paneigti. Kad ji nesivaiko komercinės sėkmės galimaįsitikinti paklausius jos kūrinių internete: http://www.myspace.com/dorableu. Nebijodamabūti nuobodi, ji minimalizmą pasiėmė kaip savo dainų pamatą, lipdydamaant jo savo sielos išgyvenimų pastatus, kur išoriniam patrauklumui yraskiriamas nedidelis vaidmuo. Minimalizmas toks jau yra, kad jam turiatsiduodi, jei nori patekti į jo vidų, kur beje gali atrasti tikrai darneregėtus horizontus. Bet kaip ir atlikėjui, taip ir klausytojui nevisada pavyksta užčiuopti tą švelnią kaip pūkas vibraciją. Geriausia,jei į tokį koncertą ateina žinantis, ko tikėtis, klausytojas. Iš gatvėspapuolęs praeivis mažiausiai ką patiria, tai kartų nusivylimą, o žiūrėkkoks „padauginęs“ pasijutęs kvailiu ima ir supyksta ant garsokolonėlės. Gerai, jei nukenčia tik ji ir atlikėjui nereikia keistižandikaulių. O pasekmėje - materialinė žala klubui ir moralinėvisuomenei. Tad klubas „Džem’ Pub“, galima sakyti, ne tik našlaičioavangardo paskutinis prieglobstis, bet ir vieta kur atliekamas svarbusvisuomenės muzikinio skonio lavinimas. Tačiau šios atlikėjoskūriniai ne vien iššūkis visuomenei. Minimalizmas su klasikinės gitarospotėpiais ir tradiciniu britų bardų dainavimo intonacijomis daromuzikines kompozicijas suprantamas ir tiems, kurių muzikinis išprusimastvyro tarp avangardo ir „popso“. Vis dėlto moteriškas balsaspaslaptingu būdu taurina sklindantį „noisą“. Ir jei vienišas garsasgreičiausiai būtų pro vieną ausį įėjęs ir tuoj pat ir išėjęs, taimoteriškų intonacijų nuoširdus skausmas ir nusivylimas kausto dėmesį irkaip nemarusis Danko ištraukęs ir aukštai iškėlęs širdį, savo gyvaugnimi, veda iš niūraus ir tamsaus gyvenimo miško. Dora Bleukoncertuoja solo arba su savo grupe. Ji pasirodo klubuose irmuzikiniuose festivaliuose. Bet kad ne visada sėkmingai, bylojaatsitikimas Italijoje, kur vieno klubo savininkas, toks ponas pomidorasiš „Čipolino“, paprašė muzikantus palikti klubą. Ne dėl nepadorauselgesio, ne dėl per garsios muzikos, bet dėl per keistos muzikos.Ponas pomidoras įpratęs prie ritmo ne tik lovoje, bet ir savo klube,prarado viltį sulaukti kada šie muzikantai suderins savo instrumentus,jam net mintis nekilo, kad jie jau groja. Klubo „Džem’ Pub“scenoje Dora Bleu pasirodė solo. Buvo galima išgirsti ne tik josinternetiniame puslapyje, pirmai pažinčiai, patalpintas kompozicijas,bet ir daug kitų kūrinių. Norintys galėjo įsigyti koncerto metuplatinamų jos CD. Afišos anonsas „Besisukanti 78-ių greičioplokštelė nužudyto dvasininko namuose“ žadėjo makabriškas Mansonoemocijas, persipinančias su klasikinės gitaros garsais, kurių tekolaukti beveik iki pat koncerto pabaigos. Subtili ir rami pradžia,harmoningai derant balsui su gitara, galėjo ir nuvilti kai kuriuoskruvinu pavadinimu susigundžiusius klausytojus. Dora Bleu skambinogitara ir jai vienai juntamu vidiniu ritmu išdainavo savo viltis beineviltis. Publika pamažu šiltėjo nuo alkoholio ir svetimėjo muzikai.Jai vis labiau rūpėjo pakalbėti su savimi nei išklausyti žmogausscenoje. Nuo stalų pakyla jiems atrodė „iki kelių“, nors paprašytiužlipti ant jos išreikšti savo mintis, dažniausiai strimgalviais puolaslėptis už stikliukų ir bokalų. Prasimušantis pro šurmuliuojančiąpubliką čaižus dainininkės balsas tikrai kai kur skambėjo ganmakabriškai. Nuoširdi emocija tarp abejingos ir girtėjančios publikospati savaime tapo menu, čia net nieko nereikėjo daugiau kurti. Gaila,kad tylos ir įsiklausymo vertas koncertas vyko „noiso“( blogąja prasme) aplinkoje. Ką apie savo kompozitorę ir dainininkę galvojakanadiečiai sunku pasakyti, bet po koncerto to paties paklausti kelivietiniai jaunuoliai nereikšmingai susiraukė, ką būtų galimainterpretuoti kaip „iš bėdos“ praleistą laiką. Kiti mandagiai gyrė. Ovienas klausytojas į mane taip pažvelgė, kad net klausimą pamiršau. Gal ir nebuvo šis koncertas didelis stebuklas muzikine prasme. Čiatakus jau senai pramynė ir savo puslapius muzikinėse enciklopedijoseužėmė Keidžai, Štokhauzenai ir Co. Bet gyvas muzikavimas, paverčiavakarą „tikru“ ir „gyvu“, nors kelioms valandoms išvaduoja snaudžiančiąsielą iš kūrybą imituojančių daiktų, tokių kaip TV, CD, DVD ir t.t.Užbaigti vakaro įspūdžius norėtųsi Dora Bleu žodžiais „Grodama aš kuriurealybę, štai dėl ko aš groju.“ Vakarą vedė prieš tai dalykiniusryšius su atlikėja ir kompozitore užmezgęs nenuilstantis KITOKIOSmuzikos puoselėtojas Raimundas Eimontas. Vakaras vyko Džem Pub klube,tapusiu KITOKIOS muzikos gerbėjų užuovėja.

http://www.ribexibalba.com/bixobal/

Frail and delicate are the voice and acoustic guitar of Dorothy Geller which is backed by a mixture of guitar, vibes, piano, cymbals, bells, double bass, clarinet and electronics. The music moves furtively like her shy voice. Adhering to a song structure. The instruments play out slowly as they are unhurried by any percussion, save the cymbals which seem to accent more than set a pace. The playing does get unconventional enough to perhaps fall into that foggy area called "freak folk", whatever that might mean. However, there is enough of an angelic, calm quality to this album to make it worth speaking of on its own. Gentle and mysterious, the double bass playing of Alexandre St-Onge especially helps to set the mood, while the others (Brooke D. Crouser, Francis Amirault and Justin Evans) fill out the sound with richness. Even in those few places where the ensemble fly off into crazier free playing it fits into the whole as they match the peculiar character of this personality.

Eric Lanzillotta