„Šeštadienio vakaras buvo toks ramus – rodos, be dideliu pastangu galeciau rankomis paliesti savo didelio miesto horizonta. Kažkur mirguliavo šviesos, bet tik irodydamos, kad miestas dar gyvas. Dangus – kaip skaidrus vanduo, o žvaigždes tarsi užbure savuoju mistiniu grožiu. Kartais reikia tik vienos akimirkos, vieno atodusio – staiga pamatai kažka tokio, kas suteikia tavo akims ugnies ir jegos... Mintys liejasi viena po kitos. Miestas dažnai yra mano muza. Aš vienas iš jos sunu.... Galvojau apie tai, kaip greitai bega laikas. Kiek aš spejau nuveikt ir kiek dar teks nuveikti ateityje. Gyvenimas – tai judejimas. Minutele pasidžiaugiau, kad drasiai priimu tai, kas man duota ir lemta. Gyvenimas, darbai, liudesys ir šypsenos, vienatve, klaidos, mirtis... Visi mes darome klaidu, net pasimoke iš ju, vel jas kartojam, taip jau yra.

Kartais pagalvoju, kad mes esame plati dykuma su savo smeliu ir vejais. Bet yra dalyku, kurie yra tarsi vanduo musu dykumai. Kai kam tai muzika, kai kam tai tapyba, kai kam sportas, kai kam tai alus ir degus vanduo prie prišnerkštu kiosku... Visi mes su savo dykumom... Su savo smeliu, su savo vejais, su savo vandeniu...".

Gilus atodusis. Ranku pirštai laikesi už tureklu... Idomu, kiek dar tokiu, kaip aš, stovejo cia, laikesi už šio tureklo ir akimis gloste miesto horizonta. Cia mano idile, mano mažyte citadele...

Ka gi, atejo laikas pakalbeti apie tai, kas yra mano vanduo... Jau senokai aš semiu ta vandeni iš vieno šulinio. Iš gilaus, kaip vandenynas, šulinio. Hip-hopas... Kultura, kuri neturi ribu ir sienu. Kultura, kuri turi didžiule jega, kultura, kuri jungia daugybe žmoniu iš viso pasaulio, ir nesvarbu, koks tu – juodas, baltas, geltonas, žalias, permatomas ar spalvotas... Žmones susijunge i viena bendruomene ir savo darbais pripilde šulini vandeniu...

Su Mironu aš daug kalbejau šia tema, ir šie pokalbiai suteikia kažka tokio, kas vercia vis dar pildyti ši šulini ir iš jo semtis. Bet kai susiduri su kišamais i ratus pagaliais, supranti, kad reikia labai daug pastangu. Lietuvoje hip-hopo kultura tebeišgyvena kudikiška vystymasi. Rodos, internetas prikimštas mp3 kuriniu, atsiranda daug nauju vardu, mc, kuriasi leiblai, išleidžiami albumai. Taciau tai išore, o kas yra viduje? Dauguma žmoniu net nemato, kiek yra intrigu ir chaoso, kurie tik atima jegas. Žmones, kurie jauniems žmonems yra tarsi Dievukai yra visai ne Dievukai, o... Aš pats su tuo susiduriu... Todel žinau, ka sakau, tik del tam tikru priežasciu nenoriu kalbeti apie tai, nes ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad tu, kas tiki ir semiasi to vandens, daugiau. Kodel mes pamirštame tuos, kai kam gal banaliai skambancius, žodžius – Taika, Gyvenimo Kokybe, Meile, Vienybe, Žinios... Man šie žodžiai yra iš didžiosios raides... Kodel mes pamirštame Taika? Kodel mes vieni kitus juodinam mums brangiuose internetiniuose puslapiuose? Iš kur tiek pykcio vienas kitam? Mes juk turetumem buti Vieningi. Kodel mes tušciom ambicijom žlugdom viena Meile, bendra Meile kulturai. Kur dingo ta One Love, One Mic, One Nation dvasia? Kodel mes atmetam žinias, kurios gerina musu gyvenimo kokybe? Mes jauni, bet švaistom savo laika tušciom kalbom ir stebejimais iš pašales, kai iš tikruju galime nuveikt kažka naudingo... Naudingo visiems...

Jums tikriausiai idomu, kas tie žmones, rašantys tokias pasakas? Tokie pat žmones, kaip ir jus. Su savo pakilimais ir nuopuoliais, su savo gyvenimu... Kartais pagalvoju, kodel mes švaistom laika prie monitoriu ir klaviaturu, užuot nueje i koki kabaka ir pagere su draugais alucio... Mes idejiniai... Su ugnimi širdyje ir su placia dykuma sieloje... Taciau, kiek laiko mes tai darysim?.. Ar verta del jusu taip stengtis? Irodykit tai, irodykit, kad galim sukurt ta idealu, utopini varianta...

Ugnis kurstoma ugnimi...

Korleone

Saga III. Buk TIKRAS

Yra tokia vieta, kurioje viskas prasidejo... Neretai joje pradeda lašeti malonus, bet tuo paciu ir nepageidaujami, nostalgijos lašai. Tada pagalvoju, kodel jie laša? Juk dangus vis dar giedras... Viskas dar prieš akis... O cia, žiurek žmogau, jau ir tuštuma aplanko. Tokia, kurios plika akimi nepamatysi. Pasimetimas tamsoje privede prie to, kad pradejau imti tai, ka man duoda. Lyg ir tesiu tai, ka dares, bandau realizuoti kiekviena i galva šovusia ideja, bet jau vistiek bunu ne savimi. Prarasta kontrole, apie kuria anksciau net nesusimastydavau. Nes jos nereikedavo... Žmogus buna tikras tik tuomet, kai neturi nieko. Paduok jam gardžiai kvepianti kavos puodeli ar skaniai prinokusi rudenini obuoli ir jis iškart praras pusiausvyra. Bandos jausmas nugales ir tada su malonumu išgersi ir suvalgysi tai, kas yra ne tavo. Viskas taip gražu, bet ne tavo... Pasilieki netgi ten, kur negali buti savimi. O tas netikrumas taip naikina žmogu... po maža gabaleli, iš leto... Jau kuris laikas suprantu, kad geriau jau buciau palaukes, kol širdies balsas prabils... Kai neskubu, viskas protingiau gaunasi. Išlikti kantriam igavus pagreiti nera lengva. Svarbu laiku sustoti ir suvokti. Pripažinti klaidas ir iš ju pasimokyti. Atsiprašyti ir draugauti toliau... Adrenalinas, važiuojant dideliu greiciu, yra malonus, lyg ir sukeliantis savotiška orgazma, pasitenkinima. Bet tuo momentu nieko realiai nesuvoki. Jautiesi lyg kirsdamas visuomenes tau prilipdytas ribas, nors iš tikruju jos tave jau tiek buna paveikusios, kad, žiurek žmogau, kad tik pats gyvas išliktum... Po velniu, juk aš noriu ne tik but gyvas, bet ir gyventi! Tai buk tikras. Noriu kurti geri ir dalytis juo su kitais! Tai kas maišo? Nežinau... bet žinau, kad galiu tai nugaleti.

Savo meile hip-hopui aš neabejoju. Gaila tik, kad lietuviškasis hip-hopas pradejo keltis ne ten, kur reikia. Ne savo vidumi, o ironiškai aplipusiomis, netikromis šypsenomis. Kažkam graži pradžia Amerika, kažkam Aktoriu namai, o didysis priešas - "smurfologija". Veliau mainstreamas prieš undergrounda, tiksliau undergroundo sukilimas prieš bujojanti mainstreama. O kas tas undergroundas - nieks nežino. Suprask maždaug - nuopezos, kurie tik šneka, bet nieko nedaro, todel ir nesupranta. Trumpai tariant, atsirado butinumas apsilot. Visgi laikas parode, kad tos šnekos ne iš piršto laužtos. Kas veda link pinigu, garbes troškimo - tai tas pats veda ir prie dirbtinumo. Vis toliau ir toliau nuo Muzikos... Kiekybe pradeda imt viršu prieš kokybe. Kaip sukurti vieninga atmosfera koncerte, jau nieks nebegalvoja. Debesys niaukias su lyg didžiai gerbiamu vilku pasakymais, kad viskas atsibodo, viskas praejo, viskas jau pasiekta ir nera toliau kur eit. Susimastai žmogus ir pats prarandi nora kažka daryt, nes suvoki, kad ir tau taip bus. Atsiranda naturali baime, kad tai, ka tu darai, neturi jokios prasmes. Tokiu atveju reikia sustoti. Sustoti ir laukti, kol hip-hopas pažiures tau i akis, parodys ir leist judeti toliau teisinga linkme.

Laikai keiciasi. Atsiranda konkurencija, kurios ankšciau nebuvo. Del ko ji? Kad galetum išgerti kuo daugiau kvapniosios kavos ir suvalgyt skaniuju obuoliu, nuo kuriu veliau vidurius paleidžia? O gandu lygis! O intrigu kurimas! Matau vieninteli priešnuodi - nekreipti i tai demesio. Nes jeigu tikesi tuo, ka tau kiša kauketasis - imsi gimdyt blogi savyje ir tokiu budu ji irgi skleist. Po velniu, bukime humaniški ne tik tarp saves, bet ir aplinkoje! Kaip yra malonu matyt Svara viešumoje, net širdi kutena. Kaip jis mandagiai, pagarbiai ir nuoširdžiai bendrauja su žmonemis. Pagalvoju tada - va, šitas žmogus yra iš šios kulturos, jis savas. Tai kodel negalime visi taip elgtis? Klubai net kratosi "reperiu". Kaip nesikratys, jeigu reperiai reperiu kratosi. Pjaunasi PMP forumuose, kad tik butu prie ko prisiknist. Nešneku jau apie hip-hop.lt, kur nera registracijos ir kiekvienas mažas niekšelis gali igelt. Nori kažka blogo parašyt? Nerašyk. Patylek. Parašyk tada, kada gerai bus. Geriau patark, padek, kritikuok argumentuotai. Gimdyk geri, o ne blogi. Nes mes visi esam žmones ir visi vienodai galim isižeist, laikyt pykti ir po to ji išspjaut. Mums reikia daugiau bendrauti + tolerantiškai + realybeje.

Tikiuosi, "Ugly Duckling" koncerte mes busime tokie patys, kaip ir per "LoopTroop'us". Apskritai, turime daug puikiu organizatoriu ir atlikeju - džiaukimes! Tikiuosi, mano kolegos irašys tokias dainas ar išleis tokius albumus, kuriuos galesiu blizganciomis iš laimes akimis parodyti kitu subkulturu žmonems.

Iš savo vietos aš pamaciau du žmones, kurie masto panašiai. Kilo begalinis noras prisijungti prie ju, nes aš irgi esu tas smelio žmogus ir ta liepsna. Atsiprašau už tai, ka dariau blogai arba ko nedariau. Einu su Jumis i prieki, su viltimi, kad klaidu bus mažiau, kad suklupus, padesime atsistoti vieni kitiems, o ne komentuosime už nugaru, žiuredami i degancio kaimyno nama. Darykime tai, ka esame pradeje, o nostalgijos lašus palikime tolimai ateiciai.

Bukime didingi savo kultura ir savo žmonemis!

                                                                                                    Nasty Shit