As ziurejau i vaivorykstes. Godziai jas valgiau akimis, kaip dangus jas valge debesimis. Visos dailiai iskandziotos ir visos nuogos. Prievarta, bet grazu. Audros svilpe mano ausyse. Leidau, kad svilptu, prasiau, kad tik svilptu, kad tik niekad nesustotu. As pats stovejau dienos pabaigoj nuogas. Kaip vaivorykste nuogas. Iskandziotas zmoniu, kaip jos iskandziotos debesu. Kentejau pugas. Sirdi salde ir greze. As verkiau. Prievarta, bet grazu. Man skaudejo, buvo sunku bekenteti. Norejau, kad pergreztu kiaurai. Dabar, kad kiaurai pergreztu desimtiniu maziausiai. Uzmus, tikiu, kad mane uzmus. Tada saule nusvies taip skaisciai. Tada dangus neverks. Tada as isnyksiu kartu su savo vaivorykstem. Isnyksiu su visam. Ne per prievarta, bet bus grazu.

Mes nieko negalime pakeisti. Galime tik per klaida, tik per atsitiktinuma, patys to nesuzinodami. Tik sekundei nesustabde zmogaus, mes sustabdome amzinybe. O kada kas manes neuzkalbins? Kada jus baigsit gelbet mane? Kai pradedu sauktis motinos, jus pradedat sneket su manim. Kai as nenoriu apie motina pagalvot, jusu nera. Tapkit pastovumais. Vis tiek uzdavinio neissprestume, nes truktu poros moliu: Tavo akiu, arba ausu, arba gebejimo kalbeti, arba sugebejimo myleti.

Baigiam vieni kitus gelbet, kai to tikrai nenorim...