Aš esu aštuoniasdešimtųjų pabaigos ir devyniasdešimtųjų pradžios vaikis. Ar nors sekundei to gailėjausi? Nichuja! Best times… Jau nekalbant apie galimybę dalyvauti Atgimime (buvau net komsomolo narys... su opcija sudeginti komsomolo bilietą, arba išsiųsti jį į Maskvą, pasirinkau pastarąjį variantą... dabar galvoju ar TURBO REANIMACIJOS nariai irgi buvo komsomolcai... nevermind!),  „Žalgirio" idolizavimą pradėjo keisti roko muzika. Kasetnike „Sex Pistols" ir „AC / DC" papildė „Sonic Youth", „AC Temple", „Butthole Surfers", „Pixies", „My Bloody Valentine"... mokyklos pjesei naudojome iš velniąžinkur gautus „33 procentai pakeliui į Vatikaną" įrašus...

 Iš visų roko formų geriausia yra pankrokas, ir aplinka tai liudijo. Norėjosi visa tai išvysti ant scenos – ir tai atrodė natūralu kad visai normalios pankroko grupės atvažiuoja pas mus – vokiečių herojai „Die Toten Hosen" laistė pirmą eilę alumi iš skardinės, olandų „Kadaverbak" padėjo suprast kas tai yra hardcore, „Sugarcubes" su labai jauna Bjork - Dieve, Dieve!... Tarp lietuvių aplankiau festivalius „Vilnius Underground 89", „Purvina žiema"...  Ten buvo viskas labai keista ir drąsu... antai nesuvokiau kad "Vilnius underground" grojo busimieji TR su vienu iš aukščiausiai dabar finansinėje sferoje žinomu lietuviu, kuris tiesiog per jų pasirodymą nulūžo bedainuodamas scenoje... žmonės po scena pisosi, švaistydavosi sudaužytais trilitriniais, grupės susikurdavo 10 min iki užlipimo ant scenos...

...grupė „Auka" po pusmečio atvyko į festivalį Kauno Radijo gamyklos rūmuose. Ten,  jie su savo patetišku pavadinimu „Auka", sportino bičą ilgais plaukais (vėliau paaiškėjo kad tai Kastis), kuris vėmė keistus tekstus „Surask takelį / Į stebuklų šalį / Kur moterys veblena / Ir kur žibalas dar žiba". Mes žvelgėme į juos nuo nutrintos kėdės ir man atrodė: kas čia per nedapisti „portugalai", kas per „hipiai"...

 Sproginėdamas entuziazmu, aš leidau fanziną „Koks nors kelias" (crossoveris tarp „pochui" ir „nachui" jei norėtumėt paklaust ką jo pavadinimas reiškė), ir reikėjo herojų apie ką rašyti. Mylėjom muziką ir aš vis laukiau, gal kas pradės groti „kaip fugazin" Tada aš persikėliau į Vilnių kur studijavau universitete ir mėginau susipažinti su grupėmis. Šiaip tai po šimts pypkių, aš netgi buvau nuvaręs į Vievį, kur vykusiame festivalyje gaisisrininkai ar kokie ten išsigimeliai sudaužė pankus, nes jie nebuvo „depešistai" ani „metalistai", tik „Auka" jobtavjmatj bet aš išvažiavau iš šito susidorojimo akto anksčiau, nes buvau gerokai išgėręs iš bidonėlio alaus jau dienos metu ir bijojau tėvų. Berods, ten grojo ir „Auka", grupė iš dešiniojo Neries upės kranto...

 Maišas iš "Erkės maiše" ir visas „kairysis" krantas mane ir viešumą, supistus „fanzinus" ir jš „korespondentus" aplamai pasiuntė nachui. Atsuktuvas – visiems buvo aišku, kad jis jei nebuvo daunas, tai bent jau agentas. Ir aplamai, pankrokas 77 atrodė persenęs dalykas.. Reikėjo Kažkuo Tikėti.. whatver reikėjo kažko kito, kažko tikresnio. Ir čia tuometinis "Aukos" bosininkas, Donatas Budrikas, aukštas ir todėl panašus į makaroną ir gavęs kličką „Spageti" mane pasikvietė į savo blokinį namą vienoje iš Musninkų gatvės laptiniųų ir parodė tipo „projekto Turbo Reanimcuija" demo „Sik Sip". Sukosi sukosi kaasetė Sony SF90 grotuve. piZDAAA. Ir aplamai. Nežnau, kjo jie pasiklausė įtariu kad jie „Extreme Noise Terror" ar „Napalm Death", bet tai atrodė genius. Aš buvau įtikintas, supista Šeškinė, tik urodai gyvena Šeškinėj, bet aš buvau įtikintas, tai yra kažkas bliadj nereealaus. „ Tai buvo „hardcore"...

Aš atradau savo idolus, tai buvo realūs žmonės, bet jų atlikti kūriniai – iš tikrųjų tai buvo labai „kruta". Tai buvo „hardcore", myliu myliu, myliu jų „hardcore" nors man jau beveik 40 metų.

 Dabar jūs man galit pasakyt, ką norit bet tai buvo pizdAA, Konkrečiai : „Iliuzinė laimė", „Lėta Mirtis: ir „Tavo Poelgio" – tai buvo brutalios, hardkorinės, Šeškinės gyventojų dainos. Aš supratau kad pisau aš tuos plikius, kad pisau aš tai, kas yra mano „Sony EF 980" kasetėse (pavyzdžiui,, „Nirvanos" aplamai tada nebuvo, o buvo PJ Harvey pirmas albumas), bet šita Šeškinė man kelia baimę ir valdo. Aš nusprendžiau tapti šio  supergrupės vadybinku, nors šiaip nachui tas „vadybininkavimas" buvo reikalingas. Nes pavyzdžiui netgi pačius grupės viršelius  piešė patys (read Kriaučius, dėl koncertų tarėsi patys). Mano kiečiausias pasiekimas buvo kad aš už pseudofanzino KNKNK1 gautus pinigus aš atidaviau TR, ir jie Panevežyje už 35 dolerius sugebėjo netgi įrašytis keliolika kūrinių, išnuomavus papigiae „Yamaha" gitaras, netgi šalia reguliarų kūrinių, pulte suradę kokį tai mygtuką įrašyti tokią pjesę kaip „Kontrkultūra jėga". Genijai, genijai.... Tai buvo didinga, žavinga, ir baugu vienu mietu. Tu sumoki, o Lietuvos nirvana už 20 usd..

 Žodžiu tipo nuopelnas mano kaip vadybininko tipo buvo, kad išlaikau grupei patalpas -  repeticijom įsikūrė Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete, po laiptais. Iki tol jie repetavo kažkokiose visiškai blet nerealiose, gal net archeolgijai prilyginančiose darželio patalpose Lydos gatvėj.   Jei būgninkas Kriaučius dalykiškėjo, bosu grojo kažkoks bliadj gerojai velnių priėdęs bosininkas „Dzizišm Dvidešimt". Dainų pavadinimai atspindėjo ne tik aistrą alui...gana visiškai natūraliai  ir beprotybę – „Ėsk bažnyčia baltą triušį", „Ligos nemalonė", „Energija panikoj". Nors rengiamas albumas (tada bklet kažkaip grupės savo veiklą struktūruodvo pagal regiamus albumus. Kurių garbė būdavo iškepti bent po viną kasmet ir taipo atspindėti užvaldžiusą tave ir visuomenę dvasinę būklę...) vadinosi „Linkine pasveikti", niekas kaip ir pasveikti nenorėjo...  Vilniaus universiteto valdomam pastate, po laiptais, kaupėsi didžioji abejonė viskuo... o tn blet abejonių tai jau  nestigo. Kastis aiškiai buvo atsisveikinęs su savo protu, "Dziazim dvidešimt" paliko grupę...

Ir jos tos supistos aabejonės iššsiliejo, išsieliejo kaip be to.... genialiu (čia tik man taip atrodo) albumu „Gimtadienis"., 1994 metų rudenį". Nors aišku-neaišku, kieno tai buvo gimtadienis ir aplamai, tai buvo Brutalisko!  žiūėjo į priešais ant sieno kabantį žalią žmogiuką ir kalė ritmą ir ritmą, na o apie gitaras aš net nekalbu. Tai buvo vienas iš geriausių bet kada Lietuvoje įrašytų albumų, aš manau kad tai istorija, ne mažiau, Didžiąja raide. Tai buvo netgi tam tikra prasme Visiška Pizda. Gitarine prasme.

Štai paklausykit.

Prodiusavimo paradui kažkodėl kaip iki šiol kai būna vadovavo Algis Drėma. „Turbo reanimacija", kurios sudėtyje tada užbuvo pats Tomas „Verbaitis" Verbaitis tada susikraustė į patalpas Lazdynuose, kažokioje mokykloje. Tai buvo genialu ir baisu vienu metu, nes po patalpas šlaistėsi ne tik Algis Drėma, bet ir  liesas pusdurnis Algiskuris visiems aiškino „Aš sukūriau naują horojų, tai Zbtgniawas". Nepaisydamas to, Krewčius kalė būgnus be baimės ir taip gimė albumas "Gimtadienis". Juos trikdė, bet jie nepasidavė. Magnifiko.

 1994 metais aš be abejo nustojau būti TR vadybininku nes jiems kažkaip susišvietė, kad jiems platinti savo pranešimus ir šiaip padės tuo metu prbangiu tuo metu atrodęs ališauskų ir jų tarnų sambūris „Bomba"

Tai yra, aš išvažiavau studijuoti į Prahą, o kasetės magnitofone kurį kartą dar sukosi jų muzika, nepaisant kad jie pasirašė kontraktą su pseudomeidžorų, su kurvių tuo metu Žygimatų gatvėje vadovaujama kontora.... ypač kai vyrukams pavyko įrašyti „Beastie Boys" įkvėptą dar vieną genialiją ‚Aš nekenčiu radijo stočių"...

Aišku ir tada, ir iki šiol aš 888 nekenčiu radijo stočių ir gerbiu paknkoro dainas „Turbo Reanimaciją". Grynai už muziką, už dainas, už genialius priedainius, už nX Šekinės dydžio draugystę. Neabejotinai ir mirdamas kartosiu – myliu Tėvynę ir Tave, o konkrečiai TURBO REANIMACIJOS gabalus, kuriuos mirdmas kartosiu...

... greičiausiai tai bus "Lėta Mirtis" arba "Saulė jau žemai".