Šiandien vėl įrašinėjau naujas dainas... ir kažkaip aiškiai pajutau, kad tai teikia tokį didelį džiaugsmą, suprantu kodėl groju, kodėl kuriu, kodėl muzika taip saugo mane ir veda į priekį.
Jaučiuosi, kaip pirmą kartą, kuomet 1990 metais įrašiau pirmą neoficialų albumą "Memento Mori", džiaugiausi išgirdęs savo dainas, tarsi pamatęs, galintis liesti tą kasetę, kurioje yra muzika atsiradus tarsi iš nieko ir kartu iš daug, iš patirties. Kažkoks neapsakomas, nevaldomas, vaikiškas džiaugsmas nušviečia tą akimirką, gal ateitį...
Taip ir šiandien, ne kasdien taip būna, bet klausiau ką įrašiau vakar..., dar tik muzika, dar be balso, todėl dainavau, iškėliau į viršų rankas ir dainavau "O tavo juokas skambės / Galva ant mano peties / Ir mes nueisim kartu / Baltu mėnulio taku"... Ir atrodo pabėgau iš šio laiko, tą akimirką nebuvo nieko, kas slėgtų, kas neramintų, buvo taip lengva, taip nežinomai, nesuprantamai džiaugsminga.
Pasibaigus dainai, pažvelgiau pro langą, sugrįžau atgal į save, vėl ir vėl pajutau, kad myliu ką darau, kas džiugina taip, kaip pirma sukurta daina. Nors žinau, kad esu jau ne tas, jau kitas, kitos mintys ir žodžiai suranda mane, bet tas džiaugsmas primena pradžią, pirmus akordus, ir atrodo jautiesi toks pat kaip anksčiau, tik laikas nubėgo tolyn, tikiu ne pro šalį.


nojus.com