Andrius Šarapovas. Belaukiant raketu

2006-12-14

Su iškilaus Lietuvos skulptoriaus Stepono Šarapovo sunumi Andriumi susitinkame labai retai. Dažniausiai Viršuliškese, prie bendro draugo kapo. Garsios electro-jazz-punk grupes „Pieno lazeriai" ikurejas Andrius ŠARAPOVAS visada atvirai ir tiesiai pasakoja savo gyvenimo istorijas, todel privalejau paprašyti jo interviu. Taciau, visu pirma, Andrius labai atsiprašo Edmundo Kucinsko ir gailisi del kilusio skandalo. 

PASKUTINIS PATEPIMAS

Viskas prasidejo nuo interviu ore.lt – paprašytas prisiminti netolimus ivykius, pasakoja „Pieno lazeriu" lyderis. – Pasakiau – nors nežinau, kodel taip pasielgiau – kad esu girdejes ganda, jog ponas Kucinskas yra isipainiojes i viena skandala... Nuskambejo pakankamai ižeidžiai, nors tai nebuvo nei teiginys, nei nuomone – tiesiog beverte „blevyzga". Daugiau tai siejau ne su musu estrados atlikeju, o su Maiklu Džeksonu. Žurnalistas interpretavo savaip, todel pasirodžiau kaip visiškas nacis. Tiesa pasakius, to straipsnio net neskaiciau, taciau veliau tema pasigavo „Vakaru Ekspresas", „Lietuvos Rytas" ir „Respublika". Tada Edmundas Kucinskas padave mane i teisma, atliktas ikiteisminis tyrimas.

Noriu pasakyti, kad gailiuosi padares nesamone. Su ponu Kucinsku po to ivykio susitikome „Srovese". Atejes i laida padaviau ranka A. Kudabienei, tada jam, taciau jis tuo paciu neatsake. Tada kalbejomes. Sužinojau, kad žmones ta ganda eskaluoja ir del to jis jauciasi labai blogai. Aš atsiprašiau, o filmavimo pabaigoje net du kartus paspaudem vienas kitam ranka.

Tu tikrai moki sukomplikuoti sau gyvenima. Atsimenu, kai lankiau tave Žveryno infekcineje ligonineje...

Deja, taip. Ir nera kuo didžiuotis. Budamas penkiolikos pirma karta isiduriau heroino, o jau šešiolikos pradejau važineti i tabora. Septyniolikos, prisiskaites Nyces ir Šopenhauerio, labai „užsiparindavau", todel vartojau amfetamina. Tada prasidejo problemos su kepenimis. Pavyzdžiui, užsirukydavau cigarete, itraukdavau viena duma ir pasidarydavo bloga.

Kai sukako aštuoniolika, balandžio dvidešimtaja vyko Eurolygos pusfinalis. Mano kepenys visai atsake. Tada, budamas metro devyniasdešimt dvieju ugio, sveriau 66 kilogramus (metus prieš tai – 106). I ligonine atvažiavau visas perkares. Paeme tyrimus ir suleido vaistu, kad miegociau. Kita diena, gave tyrimu rezultatus, medikai suprato, kad man visai prastai, ir iš karto perkele i reanimacija. Reikalavau televizoriaus, kad galeciau žiureti krepšini. O jie sake, kad aš tuoj mirsiu.

Tada vienom šlepetem ir pižama pabegau iš ligonines. Begau begau, perlipau per tvora, pamaciau troleibusa, o ten – visi žmones su kalašnikovais. Labai išsigandau, emiau begti atgal ir pataikiau tiesiai i ligonines kiema. Paskutines akimirkos, kurias atsimenu: daužau praplikusiam gydytojui per galva, o mane diržais riša prie lovos. Ir „atsijungiau". Daktarai mano mamai pasake: kvieskite kuniga. Gavau paskutini patepima.

Atsibudau penkta ryto, nes užsimaniau i tualeta. Išlipau iš lovos... Silpna kaip po gero nugerimo. Pastebejau, kad esu su pampersais. Akyse tamsu, šiaip ne taip pasiramstydamas išejau i koridoriu. Poste budinti sesele, padejusi galva ant stalo, miega. Mane pamaciusi pradejo žegnotis. Pagulde i lova. Vaizdai ir garsai toje palatoje primine Merlin Manson klipa...

Gerai atsimenu, kaip išrašytas iš ligonines važiavau troleibusu. Tikriausiai tuo paciu, kuris man vaidenosi. Žiurejau i žmones be automatu ir galvojau, kokie jie visi gražus ir idomus. Tarsi koks nuodemiu išpirkimas.

Tai lyg ir nieko netruksta iki tikros roko žvaigždes statuso?

Ramybes. Nenoriu tos blogiuko etiketes. Nors nesigedinu savo praeities – taip nutiko, gal geriau butu nenutike, taciau yra kaip yra. Dabar manes laukia teismas, o teisejui kažkoks režiantis nešvankybes narkomanas tikrai ne rodiklis. Tai, kas man gresia – jau baudžiamoji byla. Taip ir isivaizduoju: ateityje pildau kokia nors anketa del darbo ir prie klausimo, ar esu teistas, dedu varnele ties žodžiu „taip".

SUPER DIDVYRIS NIUJORKO LAIKU

Vadinasi, nesi ir nenori buti blogas žmogus. Gal gali kaip nors iliustruoti ši teigini?

Po viso to narkotinio liuno buvau labai pozityviai nusiteikes. Užsidegiau mintimi, kad artimui reikia padeti. Nusprendžiau rupintis valkatomis. Su vienu prietelium bandem kurti projektus, kaip „pramušti" pinigu, bet entuziazmas truko labai neilgai. Matyt, nesu tas žmogus, kuris visa gyvenima paaukotu kitiems. Aišku, galiu pripasakoti istoriju, kaip naktimis užsidedu super didvyrio kostiuma ir skrendu gelbeti žmoniu... Deja, tuo niekas nepatikes.

Aš tikiu. Turbut todel ir sakei, kad gyveni Niujorko laiku?

Nežinau, ar tai Niujorko laikas, tiesiog taip sugalvojo Rimas Šapauskas. Kai viskas vyksta nakti ir nieko nedirbi dienomis. Dabar labai rimtai ieškau normalaus darbo.

Bet juk neseniai gyreisi, kad gali pragyventi iš muzikos.

Tai tiesa. Sugroju keleta koncertu ir visai neblogai laikausi. Bet kuo toliau, tuo labiau norisi užsidirbti. Gerai butu nusipirkti automobili, nusibodo vaikšcioti pesciomis. Taciau nenoriu „babkiu" darytis iš muzikos, nes tada spjaudysiuos ir keiksiuos. Kai pagrindinis tavo pajamu šaltinis tampa kuryba, anksciau ar veliau pradedi „chalturinti". Ir taip jau padariau klaida, kad gera pusmeti gyvenu vien iš muzikos.

Lietuvoje niekas nemoka tiek pinigu, kad galeciau daryti, ka noriu. Esame sugalvoje labai gera projekta. Yra toks lietuviškas gospelas – labai talentingos mergos ir toks Rimša – geriausias ir galbut vienintelis Lietuvoje acid-jazzo kompozitorius. Musu kuryba tokia keista, kad traukia bendradarbiauti tokius „grandus", kaip „Mezzo" styginiu ansambli ar smuikininka Martyna Švegžda von Bekkeri. Taigi, šitokiems projektams reikia labai daug pinigu. Isivaizduoju tikra beprotybe... Nuo kuriniu, kur vien tik kontrabosas ir vokalas su staiga iššokancia elektronine ritmika, iki dainu, kurios skamba visiškai senoviškai, su daug styginiu instrumentu. Tikiuosi, šie planai pakankamai realus.

O kalbant apie „Pieno lazerius", labai sunku pasakyti, kiek prireiktu žmoniu, kad viska atliktum šimtu procentu gyvai. Kiekviename „gabale" yra ivairiu stiliu sinteze. Paimkime koki nors viena elektronini tembra, kuri turetu išgauti dvylika smuiku. Jis gali buti tik vienoje dainoje, trukti tik tris sekundes, bet dvylikos smuiku reikes butinai…

ROBOTU BARAS

Ar manai, kad esate geriausias lietuviškas popmuzikos eksportas Europoje?

Nežinau, ar esame. Daug yra geru kureju Lietuvoje. Manau, kad ir mes dar nepadareme visko, ka norejome padaryti.

Kokiose pasaulio diskotekose skamba „Pieno lazeriu" muzika?

Žmones sako, kad JAV, Prancuzijoje, Italijoje ir net Japonijoje yra mus girdeje. Butu idomu patraukti i pastaraja šali, nes ateityje noreciau atidaryti savo bara su sugerovais robotais. Tarkim, ateini, nusiperki žetona, pasirenki kalba ir geri su metalo deže. Visiška neviltis. Bet cia jau ateities planas, kadangi reikia didesnio technologinio progreso. Kol kas robotai dar negali dainuoti, duoti arba gauti i snuki...

Panašu, kad pavadinimas „Pieno lazeriai" yra pakankamai sekmingas.

Su Rimu Šapausku kažkada turejome savo grupe. Ji vadinosi „The Papobawo band". Papobawo – toks homoseksualus demonas, gyvenantis netoli Indijos. Jis turi šikšnosparnio sparnus, viena aki, aštrius dantis ir dideli peni. Atskrenda nakti ciabuviu prievartauti. Iš pradžiu pasigirsta motoro gausmas, tada demonas išlaužia duris ir tave „išbarškina". Buna, kad sulaužo šonkaulius. Ir jei nenori, kad Papobawo grižtu, turi visiems pasakoti, kad jis egzistuoja. Kai buna jo siautejimo naktys, visi vietiniai guli ant nugaru, susikibe rankomis aplink savo namus.

Sukure šia grupe, pradejome ieškoti kokios nors informacijos internete ir pasirode, kad jos yra nemažai. Netgi radome Italijoje ikurta Papobawo tyrinetoju instituta. Susikureme vienam koncertui ir grojome koverius „Kulturos tvarte". Galu gale, Papobawo pradejo man vaidentis, tai nusprendeme sukurti kita grupe, kurios pavadinimas bus „Berlyno Morku Kava". Taigi cia jau trys žodžiai. Bet juk nesvarbu. Ne pavadinime esme. Per „Saules smugi" buvome ivardyti kaip „Plieno lazeriai". „Delfyje" gali perskaityti, kad esame „Spermos" ar „Kefyro lazeriai". Visi labai išradingi. Musu pavadinimas – pokštas, visiška nesamone, bet jis atspindi musu kurybos dualistini prada. Pienas – švelnus, lazeriai – ne. Galima sakyti, kad pataikeme.

TRUKUMAS IR KOZIRIS

Esi „Pieno lazeriu" ikurejas, bet grupes fotografijose tu visa laika antrame plane. O kartais ir visai šešelyje...

Esu „Pieno lazeriu" artdirektorius. Jei yra grupese frontmenai, tai ta funkcija dažniausiai atlieka dainuotojai. Neturiu poreikio, kad mane gatveje visi pažintu. Butu daugiau vargo. Ir taip visokiose maximose jautiesi taip, lyg butum nuolat kam nors ant kelio. Visi zuja, bega. Lietuvoje jie sužlugde mažas parduotuveles, o kaip noreciau tokios prie namu, kurioje atsidurciau iškart perejes gatve. Ten storas savininkas man pasakytu: „turime šviežio faršo", arba „atveže karštu bandeliu", „o štai šito vakarykšcio pieno geriau neimk". 

Tikriausiai žvaigždes gauna kokiu nors nuolaidu i kina ar teatra, ir tai yra savotiškas privalumas. Bet aš apskritai labai mažai kur nors išlendu, daugiausia sedžiu namie prie „kompo". Na, pasitaiko, kad išeinu savaitei ar dviem: tada šelstu, siauteju ir aktyviai bendrauju.

O kaip susipažinai su jusu vokaliste Giedre?

Susidureme visai netycia. Reikejo vykti i Vokietija ir neturejome antro vokalo. Juste, kuri pas mus dainavo, yra Giedres mokine, tai ir pasiule savo mokytoja. Pasakiau, kad Giedre yra „arogantiška kale", ir kad ji pas mus neis. Dabar ji – pagrindine vokaliste ir labai gerai jauciasi grupeje. Dirbti su ja studijoje – didžiausias kaifas. Ji viska supranta mažiau nei iš puses žodžio. Jos atejimas i „Pieno lazerius" grupes kokybine kartele kilstelejo daug aukšciau. Nepabijosiu to žodžio, bet, mano manymu, ji geriausia vokaliste Lietuvoje.

Tai kas vis delto užima headlainerio pozicija?

Idejinis vadas esu aš, bet mes „žaidžiame" demokratija. Reguliariai susitinkame ir kalbames, kaip mums gyventi toliau. Nutinka ir juokingu dalyku. Daremes „Pieno lazeriu" SWOT analize ir priejome tokia išvada: didžiausias grupes privalumas – Andrius Šarapovas, didžiausias trukumas – Andrius Šarapovas, didžiausia gresme – Andrius Šarapovas ir didžiausias koziris, aišku – Andrius Šarapovas.

Ar esi prie „Pieno lazeriu" labai prisirišes?

Visa laika norejau tureti daug grupiu. Ivairiausiu projektu ir minciu – begales. Labai gerai, kai komandos žmonemis gali visiškai pasitiketi. Taciau jei „Pieno lazeriu" staiga neliks, nenumirsiu. Jei jie gyvuos šimta metu – dar geriau. Labai vertinu grupes nariu indeli, džiaugiuosi kiekviena kurybinio darbo akimirka. Tarkime, visa nakti su kuo nors sedi studijoje ir kokia septinta ryto ima iš pasamones listi keisciausi dalykai. Štai šitos akimirkos pacios geriausios. Nors labai normaliai jauciuosi ir dirbdamas vienas. „Priperejes" visokiausiu dalyku juos nešuosi pas kitus grupes narius.

SVOGUNU KETVIRCIAI

Kaip apibudintum tai, ka darai?

Kai prestižineje mokykloje Izraelyje studijavau skulptura, buvau debilas, uždavinejantis klausimus ne laiku ir ne vietoje. Pradejau kabinetis prie destytojo, atseit, kam ta skulptura, kam visos tos formos. O jis man atsake tai, ka aš ir norejau išgirsti: kad gyvenimas, iš esmes, pilnas šudu. Ir tik kuryboje gali atrasti šviesos, ironijos, lengvos pašaipos ir to, kas sukelia šypsena žmoniu veiduose. Aš nekalbu apie funkcionaluma, bet net ir jam reikalinga švelni ižvalga. Tam, kad pamates, tarkim, ant palanges puodeli, galetum puse metu kaifuoti.

Pastebejau, kad daug klausaisi savo sukurtos muzikos. Ar tai nera narsicizmo apraiška?

Atsimeni, a.a. Studenta, kuris gyveno „koraluose". Kažkada su juo tranzavome i Nida ir susistabdeme Kasti iš „Turbo reanimacijos". Mašinoje grojo jo paties irašai. Mes išlipome ir pagalvojome: „Nu jis ir lochas – ne tik groja, bet dar ir pats savo grupes klauso, ekshibicionistas kažkoks".

Taciau dabar apie mane galima pasakyti ta pati. Kai tik pradejau kurti muzika, geram draugui Ramunui rodžiau, ka tuo metu padariau. Jam labai patiko ir jis pasake: „Tau gerai, nes aš turiu nuolat ieškotis to, ko noriu, o tu pasigroji, ka tau reikia, ir klausaisi". Šios formules ir laikausi. Savo muzika kuriu ne tam, kad ji butu šlykšti. Idedu i ja daug širdies, ir nera žemeje žmogaus, kuris butu daugiau kartu girdejes „Pieno lazerius" nei aš pats.

Man patinka „Cinematic Orchestra". Tai mano dievai. Labai myliu ju muzika, nors kai jie buvo Lietuvoje, ju taip ir nepamaciau. Kartais „užplaukia" ir galiu klausytis vien tik cool džiazo. O buna tokiu periodu, kai tik „Sex pistols". Jie yra super, net klykti norisi iš džiaugsmo. Kaifavau nuo ju koki menesi. Bet jei paklaustum, ar yra daugiau muzikos, kuri man patinka ar nepatinka, tai daugiau bus pastarosios. Pavyzdžiui, Skin. Nors ji turi vokalo mokykla, taciau nesuprantu tos muzikos. Buna, geriu penkias dienas, paskui vemiu. Ji panašiai dainuoja. Taciau tai nieko nereiškia, tai tik mano nuomone ir mano nepasiteisine lukesciai. 

Šio ISTORIJU numerio tema – kvapas...

Aš nieko neužuodžiu, turiu chroniška sloga, be to, mano nosis laužyta (gal nuo sugerovo roboto – L.D.). Buna kartais, kad užuodžiu, bet tai man dažniau nepatinka. Atsimenu, kai gyvenau Fabijoniškese ir ryte ieidavau i tušcia lifta, užuosdavau rytinius išsikvepinusiu i darba važiuojanciu moteru pedsakus.

Buti vyno degustatorium turbut tikrai negaletum?

Galeciau. Ir esu. Kai prasidejo karas Irake, tuo metu buvau Izraelyje. Sadamas pasake, kad jei amerikieciai ji užpuls, skris raketos i Tel Aviva, oi, skris... Gyvenau Haifos plente ir galvojau: nuvarysiu i didžiausia Izraelio miesta pasižiureti, kaip tos raketos skrenda. Atvažiaves sutikau drauga, kuris yra vieno vynu klubo narys. Kaip tik tuo metu vyko šio gerimo paroda. Žydai gamina labai puikius vynus. Draugas pamoke, kaip reikia atlikti visus tuos judesius. Prie vieno paviljono pažistamas savininkas ištraukia iš po stalo kažkoki 96 metu  pasididžiavima. Ragaujame laikydamiesi ritualo... Mechaniškai, tvarkingai viska atlikau ir prie kitu paviljonu. Degustavimas baigesi tuo, kad mes keturiomis išropojome iš parodos ir jokios raketos neatskrido.

O gal pakalbekim apie kvapa metaforomis?

Tarkime, „Suokalbis" – kavine su tikru kvapu. Dar anksciau Vilniuje turejo nebloga kvapa „Vyno ruselis". Ten padavejos niekada nesišypsodavo ir labai „smagiai" numesdavo ant stalo meniu. Vynas buvo pilstomas iš statines, du šimtai gramu kainavo keturis litus. Žinai, buna žuvis tešloje... Tai ten galejai užsisakyti daržoves užkeptas tešloje, tik 80% visu tu daržoviu budavo svogunu ketvirciai. Bet dabar turbut kokie nors užsienieciai išsinuomojo ta vieta, padavejos eme šypsotis, pasikeite meniu ir kavine prarado savo kvapa.

Norejome padaryti internetini žemelapi – alternatyva visoms toms turistinems vietoms, Gedimino pilims ir panašiai. Vilniuje galima surasti tokiu knaipiu, kad tu net neisivaizduoji. I kai kurias be ginklo eiti nepatogu. Netoli Šatrijos stoteles yra naktinis baras, kur užsukes pirma nakties randi šokancias penkiasdešimtmeciu poras. Jos „laižosi" taip agresyviai, o aplinkui – berželiu imitacijos ir apsilupinejusios klijuotes. Va, cia tai kvapas!

Kalbino ir parenge Laurynas Dapšys

„Jauna muzika"! Bet iš pradžiu buvo „Antis"

2006-12-12

TARP VILNIAUS IR KAUNO

Dar neteko taip ilgai gaudyti vieno žmogaus. Kai pagaliau pavyko, jis man paaiškino, kad yra „barbe devyndarbe". Tas žmogus – VACLOVAS AUGUSTINAS, jis – choro „Jauna muzika" meno vadovas, Muzikos akademijos kompozicijos katedros docentas, kompozitorius.

Kažkada grojo legendineje roko grupeje „Antis". O viskas prasidejo nuo „Ažuoliuko". Niekam neprilygstanti, labai stipri berniuku choro ikurejo, profesoriaus Hermano Perelšteino asmenybe pasedavo tokia sekla, kad vaikas, pabuves šalia jo kelis metus, tapdavo lyg savotiškos masonu ložes dalis.

Iš aktyviu choro nariu pasitraukete po 15 metu dainavimo.

Gal naturaliai išsisemiau… O Hermana Perelšteina galeciau vadinti savo antru tevu. Dabar palaikau puikius santykius su Vytautu Miškiniu, „Ažuoliukas" dažnai dainuoja mano kurinius, taigi nesu su juo atsisveikines. Ten kruva mano draugu. Esu „Ažuolu" klubo narys. „Ažuoliukas", kaip ir „Antis" –reikšmingiausi etapai mano gyvenime. Ir labai svarbi patirtis. 

Tai vis delto „Antis" – Vilniaus ar Kauno grupe?

Ji gime Kaune, bet savo aukso amžiu išgyveno Vilniuje. Išskyrus Algirda Kaušpeda, visi kiti grupes nariai buvo vilnieciai. Repeticijos vykdavo sostineje. Taciau tai nera svarbu, grupei jokios itakos nedare  Vilniaus miestas, nera jokiu romantiniu asociaciju. Pagrindinis variklis, mus vares pirmyn, – jaunatviškas pakvaišimas ir, galbut, laisves nuojauta. Tiesa, paprastai žmones roka groja budami dvidešimties, na, o mes buvome vyresni. Kai kurie jau buvo muzikave grupese, kiti dirbo programuotojais ir architektais. „Antis" suteike galimybe išlaisvinti savo „chuliganiškas" drasias ambicijas, lyg ir nederancias musu amžiui. Toks vidinis motyvas. Na, bent jau vienas iš daugelio... Be to, buvo nepriklausomybes priešaušris. O veliau atsirado nežmoniškas populiarumas, kuris žavejo.

ZOMBIAI

Vaclovas dabar to populiarumo nepasigenda, bet prieš keleta metu „Anciai" trumpam sugrižus, apeme geras jausmas. Aišku, jaudulio šiurpuliukai, scenos baime jau praeity, taciau išgyventas vidinis džiaugsmas – didžiausias atpildas bet kokiam muzikantui. Paklaustas, ko reiketu, kad „Antis" vel atgimtu, Vaclovas atmeta politines prielaidas. Anot jo, tai nebuvo kokia nors rezistentu grupe, kovojanti prieš Sovietu valdžia. Muzika buvo svarbesne už politinius lozungus. O kad „Antis" sugrotu dar karta, reikia tam tikros sukakties. Arba  festivalio „kam per penkiasdešimt…"

Vadinasi, „Antis" nera iš tu grupiu, kurios savo triumfa isiremino ir pasikabino ant sienos?

Kai maždaug prieš 15 metu liovemes groti, Kaušpedas pareiške: „daugiau niekada". Taciau juk ememe ir susirinkome, pagrojome, sukurem filma, išleidom DVD.

„Antyje" grojot klavišiniais, taciau tuo jusu veikla neapsiribojo?

Turbut devyniasdešimties procentu dainu autorius buvo Kaušpedas. Bet jis nera profesionalus muzikantas. Todel sukurdavo teksta, su gitara „pabrazdindavo" melodija, kažka parecituodavo. Tuo jo autoryste ir baigdavosi. Mano vaidmuo buvo nei pagrindinis, nei antraeilis. Mes – Petras Ubartas, Gintautas Rakauskas ir aš – užsiimdavom aranžavimu, apdorojimu, pritaikymu. Štai tokia buvo kurybos schema.

Na, o kaip del tu „Zombiu"?

Niekada „Man at Work" autoryste nebuvo slepiama. Niekas nieko nenorejo apgauti. Be to, „Anti" ne daug kas sieja su šia daina. Tai buvo tik vienas iš hitu, dažnai grojamas koncertu pabaigoje. Prisimenu mažus skandaliukus, kažkas kažkokiame laikraštyje paraše, kad mes pavogeme „Zombius", taciau tai ne tiesa. Visa laika buvo deklaruojama tikroji dainos autoryste.

Ši daina išpopuliarejo del melodijos ar del teksto?

Manau, del teksto, nors jis nera kažkuo ypatingas. Tiesiog keletas raktiniu fraziu, ant kuriu visi ir „užkibo". Originalas nei Lietuvoje, nei pasaulyje nebuvo toks populiarus kaip, pavyzdžiui, „Let it be" ar „Imagine".

KRANTAS

Kokia „Anties" daina labiausiai megstate?

Vienu metu patiko „Tremtis". Ji nebuvo viena iš tu populiariausiu, bet jos tekstas stiprus. Man visuomet ja patikdavo groti. Net šiurpuliukai nugara perbegdavo.

O „Krantas"? Stilistiškai jos kažkuo panašios...

Ir „Krantas" taip pat. Vienai dainu šventei gavau užsakyma sukurti daina. Sukau galva, taciau nesiseke sumastyti nieko originalaus. Tada ir toptelejo mintis, kad „Krantas" tiktu. Daug kartu perklausiau iraša, perskaiciau teksta. Tuo metu, kai buvo kuriama ši daina, atrode šiek tiek politizuota, bet man pasirode pakankamai universali. Ji ir šiuo metu lieka aktuali. Padariau aranžuote, pritaikiau masiniam chorui, kai ka pakeiciau – dariau su labai dideliu užsidegimu.

Patinka ir ankstesnes dainos, tokios kaip „Kažkas atsitiko". Tai klasikinis lietuviško neo punk roko pavyzdys.

O ar buvo dainu, kurios nepatiko?

Negaleciau pasakyti, kad kuri daina mane nervintu… Gal tik iš paciu veliausiuju, kai prasidejo grupes kurybine krize. Krypimas i perdeta intelektualuma, muzikini sudetinguma... Tos kompozicijos iš esmes jau buvo ne „Antis", nors mes dar koncertavome pora metu.

KLASEJ MANE KALBINA, BUK ARTISTAS

Vaclovas prisimena, kad ne syki jam teko skaityti apie tai, jog A. Kaušpedas nemoka dainuoti, muzikantai – groti, ir visa tai slepia pseudopolitinis tekstas... Taciau žvelgdamas iš laiko perspektyvos buves „Anties" klavišininkas sako, kad dalis tiesos cia yra. „Anties" vertinti vien kaip muzikines grupes negalima. Tai sintetinio meno pavyzdys. Postmodernistineje epochoje tokiu buvo nemažai. Šiais laikais muzika siejama su video, šokiu, šviesa; muzikos kurinys – kaip teatras. „Anti" buvo daug idomiau stebeti koncertuose nei klausytis irašu. Be to, jie nesistenge pradeti naujos krypties roko muzikoje. Tame išties buvo šiek tiek plakatiškumo. Tarkime, Stinga ar Peteri Gabrieli vienodai malonu ir žiureti, ir klausytis. „Antis" tokia nebuvo ir niekada nesiskelbe tokia esanti.

Jei lygintume su dabartinemis grupemis, jusu koncertai atrode tikrai ispudingai...

Kalbant apie roko maršus, taip. Be to, vyko labai daug soliniu koncertu. Kažin ar dabartines grupes tiek „turuoja". Neatsimenu, kad butume groje po stogu, beveik visi koncertai vykdavo stadionuose, kur pilna žmoniu. Ir ner cia ko slepti – kažkiek uždirbdavome. Nors bilietai buvo nebrangus, bet grodavome visur, kur budavo didesne aikšte.

Jautetes kaip tikros roko žvaigždes?

Nebuvome iš tu, kurie pasiduoda šiam ivaizdžiui. Aišku, iš paskos daug kas sekiodavo, prašydavo autografu. Turejome išleide visokiu bukleteliu su savo nuotraukomis, dalindavome autografus ir jaunesniems, ir vyresniems. Po koncertu visai smagu budavo gausios vaišes. Taciau paleistuvysciu ar skandalu „Antyje" nebuvo. Gal del to, kad, kaip minejau, buvome vyresni, dauguma vede, kartais žmonos ir vaikai keliaudavo kartu.

Daug grojome užsienyje. Syki gavome kvietima koncertuoti Italijos sostineje. Buvo pati perestroikos pradžia. Važiavome su sovietiniais pasais. Musu gitaristas Arunas Blušius, vienas grupes simboliu su apverstu trikampiu ant kaktos, viešai pasižadejo: jei aplankys Roma, nusiskus plikai. Nors jis ir taip plauku daug neturejo, bet pats procesas virto idomiu performansu. Kaušpedo žmona ji iškilmingai kirpo, po to skuto peiliuku ir viskas buvo laistoma vynu.

Ar sveciose šalyse žmones suprasdavo, kas tai yra „Antis"?

Manau, nelabai. Nors užsienyje daug pastangu buvo dedama i scenini vaizdeli. Grimas, veliavos, spalvos... Kaušpedas buvo susimontaves toki metalini karkasa, panašu i raketa. Ilisdavo i ja ir dainuodavo. Karta su visa ta masyvia raketa užsirioglino tiesiai ant bugnu. Gerai, kad jie buvo apjuosti remu, kuris, aciu Dievui, apsaugojo instrumentus, ir, ko gero, bugnininko galva. Tokie šposai, net nesuprantant teksto, budavo idomus. Be to, mes grojome ne „meinstryma", ne džiaza, o tokia simbioze, makalyne, kuri galejo patraukti demesi savo keistumu.

Buvo tokia laida per Rusijos televizija – „Muzikalnyj ring"...

Tai Sankt Peterburgo kanalo programa. Mes tiesioginiame eteryje kovojome prieš ceku roko grupe „Stromboli" ir pralaimejome, rodos, vienu tašku. Jie grojo gerai, bet standartiškai. Mes buvome „kažkas nesuprantama", taciau tuo metu Maskvoje ir Peterburge „Antis" turejo daug gerbeju tarp inteligentu ir demokratiškai mastanciu žmoniu. Tos rungtynes buvo labai aistringos ir ejo „taškas i taška". Mums buvo politiškai svarbu laimeti. Cekai po laidos sake, kad iš pradžiu i viska žiurejo per daug sportiškai, o jei butu žinoje, kad mums šis pasirodymas sovietiniame eteryje – tai savotiškas laisves manifestas, butu irgi ka nors sugalvoje.

POKŠTAS

Vaclovas sako, kad roko muzika – tai puse jo muzikinio gyvenimo. Automobilyje klausosi roko. Devintoje klaseje grojo roka mokyklos šokiuose. Kai tarnavo armijoje, taip pat grojo šokiuose – dabartineje Karininku ramoveje, tuometiniuose „Dom oficerov". Diskotekos nebuvo madingos, grodavo gyvi muzikantai. Pašokti ateidavo aukštosios karininku mokyklos kursantai ir vietines merginos. Grupe pavadinimo neturejo, tiesiog – Šiaures miestelio orkestro pramogine dalis. Iš pradžiu, kai Vaclovas dar buvo jaunas kareivis ir negalejo kištis i kurybini procesa, buvo grojamas Alos Pugaciovos ir „Mašina Vremeni" repertuaras. Bet veliau sovietines armijos pagrindine šokiu sale vis dažniau eme drebinti sunkusis rokas ir paties Vaclovo autorines kompozicijos. Tuo metu karininku rumai buvo laisves ir girtuoklystes salele. Kitoje gatves puseje – garsioji „Tauro" kavine, ten per pertraukeles ir lankydavosi muzikantai. Kadangi personala jie gerai pažinojo, vengriško vermuto gaudavo be eiles. Net iš tu šokiu Vaclovas užsidirbdavo pinigu. Kiti bendraamžiai su siaubu prisimena armija, o jis – kaip didžiuli pusantru metu pokšta. Teko groti ir kariniame puciamuju orkestre. Paskui atsirado diskotekos ir scena reikejo dalintis su DJ'ejais, o Vaclovui palikus ansambli jis ir visai nunyko.

NEPLANUOTI AUGALAI

Prieš armija Vaclovas grojo grupeje „Saules Laikrodis". Tai buvo penkeri metai intensyvios kurybos su ivairiausiomis stilistinemis modifikacijomis. „Saules laikrodis" buvo panašus i „Hiperbole" ar „Rondo", tik su rezistenciniu atspalviu. Suprantama, daugiau muzikiniu nei politiniu. Intelektualaus roko grupe kuri laika grojo net be vokalo. O vienu metu jie buvo oficialus Lietuvos valstybines filharmonijos ansamblis. Muzikantai gaudavo atlyginima, važinejo i planinius koncertus. Grupe nemažai eksperimentuodavo, peraranžuodavo šiuolaikiniu kompozitoriu, tokiu kaip Balakauskas, Kutavicius, Rekašius, muzika. 

Roko muzikantu gyvenimas ne tik kurybingas, bet ir intensyvus. Del alkoholio jau šiek tiek išsiaiškinom, o ar teko tada vartoti narkotikus?

„Saules laikrodis" gyvavo nuo 1975 iki 1980 metu. Apie narkotikus niekas net neužsimine. Tik truputis alkoholio, buvome visai švarus. „Anties" laikais pirma karta pabandem žoles per menesi trukusias gastroles Amerikoje. Gyvendavome ivairiuose miestuose, dažniausiai mus priimdavo tura suorganizave vietiniai lietuviai. Kažkas pasiule žoles ir tai buvo ohoho! koks ivykis. Tada pirma karta sužinojau, kad nuo hašišo ima juokas... Nepamenu, ar mes visi pameginom, bet dauguma tai tikrai. Tuo ir baigesi.

Lyginant su Vakaru Europos muzikantais taip nekalta...

Absoliuciai nekalta. Butent tada išgirdau, kad Amerikoje bene devyniasdešimt procentu tarnautoju diena tvarkingi ir kostiumuoti, o vakare ruko žole. Šiuo atžvilgiu nei „Saules laikrodyje", nei „Antyje" – nieko idomaus. Nežinau kodel, juk tais laikais buvo galima gauti ir LSD, ir heroino. Vakaruose tarp muzikantu tai buvo labai paplite – pradedant Hendriksu ir baigiant „Doors". Galima sakyti, kad geležine uždanga musu muzikantus ir ju idejas apsaugojo nuo destruktyvios kvaišalu itakos. Gal nemažai prisidejo ir auklejimas.

FUNKCIONIERIAI

„Saules laikrodžio" epocha baigesi labai sovietiškai ir dramatiškai. Buvo vasara, muzikantai turejo naujam sezonui Juodkranteje paruošti programa. Norejo parašyti kažka panašaus i miuzikla, gal net i pink floidu „Siena". Tai turejo buti ne atskiru dainu rinkinys, bet poros valandu nuoseklus, vientiso siužeto kurinys. Vaclovas emesi kurti muzika, o grupes gitaristas Giedrius Kubilius – teksta. Viskas truko apie menesi ir pagaliau buvo baigta. Taciau tais laikais programa privalejo patvirtinti filharmonijos valdžia. Tuo metu direktorius buvo Rimvydas Žigaitis, jis atvažiavo su visa kompanija funkcionieriu, kurie išklause kurini pareiške, kad tai kažkoks nihilistinis buržuazinio meno pavyzdys, netinkantis jaunimo samonei, ir to negalima toleruoti. Ansamblis skandalingai buvo išmestas iš filharmonijos ir jo egzistavimas baigesi. Be to, buvo apkaltintas viešai, per spauda. Grupe nebande listi i pogrindi, jau nebeturejo jegu vel viska pradeti iš naujo. Juk žmones buvo atsisake savo darbu, galimybes daryti karjera, daug ka pastate „ant kortos"...

DUOKIT MEDALI

Dabar vadovaujate chorui „Jauna Muzika". Esate laimejes nemažai prizu. Turetumete jaustis kaip geras sportininkas?

Gal anksciau taip ir jausdavausi. Tie konkursu laimejimai truko tik keleta metu. Dabar tai jau praeitis. Tada, kaip ir kiekvienam jaunam kolektyvui, buvo svarbu gauti tarptautini pripažinima. Taciau veliau tai iš tiesu tapo sportu. Rezultatus mes dažnai iš anksto žinodavome: budavome tikri, kad laimesime, taip ir nutikdavo. Tie konkursai nieko bendro neturi su stabiliu, rafinuotu muzikiniu lygiu. Bet mes žvaigždžiu liga nesergame, nors ir turime sekcija, kur stovi visos tos taures ir kabo medaliai.

Skaiciau, kad choras „Jauna Muzika" – populiarus Novosibirske ir Japonijoje...

Nemanau, kad cia tinka terminas „populiarus". Gal geriau sakyti „dažnai kvieciamas". „Jauna Muzika" – akademinis kamerinis choras, tokio tipo kolektyvu pasaulyje labai daug. Konkurencija didžiule. Negalima sakyti, kad Novosibirske esame populiarus, o Maskvoje ne. Tiesiog atsitiktinai, kaip ir daug kas ivyksta gyvenime, pavyko susipažinti su vietiniais muzikantais, kurie mums suorganizavo keleta turu. Vykau ten ir vienas, kaip dirigentas. Taciau tai nereiškia, kad „Jauna Muzika" yra populiariausias Lietuvos choras Novosibirske. Greiciau vienintelis, kuris tame tolimame Rusijos mieste yra koncertaves. Japonijoje tarptautiniuose konkursuose taip pat lankemes pora sykiu ir abu kartus laimejome pirmasias vietas. Taciau nera kažkokios ypatingos japonu meiles Lietuvos menui. Tiesiog sukuriamas tam tikras mitas, kai vienas ar kitas ivykis nušvieciamas placiau.

Viena japonu irašu kompaniju sugalvojo išleisti serija kompaktu, aprepianciu Baltijos šaliu chorine muzika. Velgi visiškai atsitiktinai susipažinome su itakingu Japonijos choru dirigentu ir veikeju. Jis inspiravo ir musu kompakto gimima. Atvažiavo cia su savo garso operatoriais, padare puikiausia iraša ir pardavineja visame pasaulyje. Kodel ne korejieciai ar australai, o japonai? Nežinau…

ŠA, INTELIGENTE

Jums teko kur nors matyti savo piratiniu plokšteliu?

Ne, neteko. Bet syki teko prisideti, patiems to nežinant, prie piratines plokšteles gimimo. Yra toks žinomas estu kompozitorius Arvo Pärt. Viena kompanija mums užsake irašyti jo autorini kompakta. Ta diska išleido neatsiklause paties autoriaus ir jo leideju. Taigi, jis yra lyg ir nelegalus.

Lengviau pragyventi iš akademines muzikos ar iš poproko?

Negaliu pasakyti, nes net ir geriausiais „Anties" laikais ne vienam iš musu tai nebuvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Aišku, jei butume negroje, negaletume nusipirkti geru instrumentu. O dabar manau, kad populiarus muzikantai uždirba daug daugiau nei akademiniai muzikantai. Taciau populiarumas baigiasi, o pajamos tiesiogiai priklauso nuo to, kiek ji perka, kiek jo muzika leidžia radio stotys. Šiuo atveju, mes lyg ir turime tam tikras garantijas ir senstame ne taip greitai, kaip popmuzikantai. Vienas vyresnysis kolega karta manes klause: „Tai destai Muzikos akademijoje?" „Destau, – atsakiau, – nors algele tai juokinga". „Turbut del saugumo, – sako jis, – juk gyvenime visko gali nutikti. O Akademijoje ta algele turesi, ir šuniui dešros nupirkti galesi".

AŠ IŠEINU

Vaclovas Augustinas 1998 metais buvo vyriausias Pasaulio lietuviu dainu šventes dirigentas. Taciau tai iškilmingai skamba tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesu, tokiu „vyriausiu dirigentu" koncerto metu buna apie penkiolika – kiekvienas, kuris diriguoja šventes metu, yra vyriausias. Lietuvoje norinciu ir galinciu diriguoti finaliniame koncerte butu apie 200. Taigi, tai garbes reikalas ir nemenkas pripažinimas. Taciau Vaclovas nuo to nesvaigsta ir, kaip pats sako, nelabai megsta diriguoti masiniam chorui. Jam labiau imponuoja kamerines sudetys. Cia viskas subtiliau, profesionaliau...

Šešeriu metu Vaclovas pradejo lankyti „Ažuoliuka". Septyniolikos istojo i Muzikos akademija, balsas mutavo, bet choro nepaliko, o pradejo dirbti mokytoju. Profesorius Hermanas Perelšteinas turejo mada savo studentus idarbinti. Po truputi, kelioms pamokoms, o jei gerai sekdavosi, kruvis didedavo. Vienu metu Vaclovas tapo „Ažuoliuko" vyru grupes pagrindiniu vadovu. Taciau po pusmecio chora paliko. Išejo. Iš pradžiu i armija, paskui i „Anti", i „Jauna Muzika". Apie visa tai ir papasakojome...

Kalbino ir parenge Laurynas Dapšys

Laurynas Dapšys. Arcibaldas su „telniaške"

2007-01-08

Neseniai prauže Kaledos, stebuklu ir pirkiniu metas. Naujas siurblys, šaldytuvas ar virtuves kombainas neatsiejami žiemos švenciu palydovai. Ir butinai reikia kažko „viltingo". Kaip dainavo grupe „Pikaso": „O už lango jau Kaledos, dingo visos tavo bedos". Nevilti keliantis tekstas, žinant, kad nei per Kaledas, nei per Naujuosius ir net per Velykas bedos niekur nedings. Vienintelis stebuklas yra tai, kad nebera šios grupes. Taciau yra kitu, nors, tiesa pasakius, ne visos kaledines dainos yra beviltiškas saldesis. Kažkada seniai seniai, kai švente dar nebuvo „suprekybinta", grupe „Kardiofonas" ir jos lyderis Rimantas GIEDRAITIS sukure daina pagal A. A. Jonyno žodžius. Klausantis „Kaledu eglutes", kuriai jau 20 metu, supranti, jog kažkada budavo kuriama tikra muzika. Gal del to ir Kaledos atrode tokios tikros.

Ar Jusu nenervina, kad „Kaledu eglute" dabar perdainuoja visi, kas netingi?

Jokiu nervu, atvirkšciai, be galo idomu išgirsti vis nauja interpretacija. Dušioje ir vel suvirpa. Puikus jausmas, nesvarbu, kad sentimentais kvepia. Ir baimes jokios – originalo vis tiek nepavyks pakartoti. Žinoma, juokauju.

Kodel A. A. Jonyno tekste tiek daug „nesuprantamu" žodžiu, o nera, tarkim, varpeliu?

Tai genialus ir fantastiškas eileraštis. Man pasiseke, kad ji perskaiciau. Tie nesuprantami žodžiai fiksuojasi pasamoneje, ju neimanoma ištrinti... Ir taip jau 20 metu. O varpeliai niekur nedingo, tik skamba kiekvienam skirtingai.    

Kas buvo svarbiau „Kardiofonui" – tekstai ar muzika?

Formaliai – muzika, taciau niekada nepradedavau gaminti muzikines temos, neturedamas tinkamo teksto. Variantas, kai pirma kuriama melodija, o tik veliau ieškomi žodžiai, manes niekada nežavejo. Aš kurdavau dainas, leisdamas sau nesilaikyti standarto, galejo net nebuti aiškiai išreikšto priedainio.

Muzika man gimsta greitai, o „sedejimas" prie teksto – tai titanišku pastangu reikalaujantis darbas. Man tuo metu patiko poezija, daug skaitydavau. Su Gintaru Patacku susipažinome 1985- aisiais, jis mane supažindino su Jonynu, aš kaip tik tuo metu ieškojau neiprastos poezijos. 

Kaip butu susiklosciusi Jusu grupes karjera, jei ne „Kaledu eglute"?

Iš kavos tiršciu nebursiu, yra kaip yra. „Kardiofono" karjera nebuvo ilga. Iki 86-uju buvome dar nežinomi. O 87-aisiais vel tik intensyviai repetavome. Liko nemažai irašu. Manes neapleidžia mintis, kad juos reiketu kažkaip ištraukti i paviršiu. Bet tai, ko gero, iš „kalediniu stebuklu" serijos.

Kas benutiktu, „Kaledu eglute" buvo ir bus didžiausias „Kardiofono" hitas, svarbiausias prekinis ženklas. Galiu tik n-taji karta patvirtinti, kad šis ženklas dažnai man lipdomas vietoje vardo ir pavardes. Jauciuosi pakyletas, ypac metams baigiantis.

„Kardiofonas" buvo žinomas daugiau Kauno publikai?

Iš regionines grupes statuso mes išsiropšteme dar iki „Eglutes". Pirmasis musu hitas buvo „Šliaužk i kopas" („Palanga" arba „Radijo gaga" – galima vadinti kaip nori). Antrasis – „Joniniu gatves romansas", kuriam žodžius paraše A. Mikuta, o daina labiau žinoma kaip „O ka dabar darysime". Šie „gabalai" irašyti 86-aisiais, jie greitai išplito visuose didesniuose miestuose. Periferija musu dar nebuvo „sukramciusi". Iš pradžiu entuziazmas Vilniuje „Kardiofono" atžvilgiu buvo net didesnis nei Kaune. Nemažai prie to prisidejo tuo metu garsi sostines diskoteka „Amicus" ir jos kertinis ramstis Arnas Klivecka.

O kokia buvo pati pradžia?

Banali. Graži vaikyste. Bitlu, kridensu, rolingu muzika, kuriai meile liko iki šiol. Veliau – noras groti patiems, nors nelabai buvo aišku, kaip. Aparaturos reikia, bet parduotuveje jos nera. Girdejome, kad privalu tureti sava stiliu, o iš kur ji paimti, nežinojome. Brendimo problemos – kaip ir visu.

Teoriškai esame išleide tris albumus, taciau 84-aisiais irašyta juosta platindavo vadinamieji perrašinetojai. Tuo metu pas mus dainavo gana daug žmoniu. Dareme atrankas, bet niekas netikdavo. Tada pradejau dainuoti aš (visai kaip Philas Colinsas, tik padejes bugnus, o ne gitara – aut.). 86-aisiais „ivairavome" i tam tikra koncepcija, kuri buvo su panku ir naujosios bangos kvapu. Veliau apie ketverius metus koncertavome. Taciau mums nebepavyko naujojo repertuaro paversti kažkuo apciuopiamesniu. Ieškojome naujo skambesio ir, tiesa pasakius, tuose ieškojimuose pasiklydome. Yra pridaryta daug repeticiniu juodrašciu, galetume išleisti apie dešimti nauju albumu.

Tai kiek jusu stalciuje dula busimuju hitu?

Neimanoma hito prognozuoti. Jis gimsta repeticiju metu. Kažka namie „pabrindžines" gali manyti, kad tai puiki daina, o pradejus repetuoti pasirodys, kad iki hito dar toli. O kurinys, kuris nebuvo net planuotas, gali pataikyti tiesiai i tiksla.   

Atrodete liudnai melancholiška grupe. Bent jau plokšteleje.

Melancholija atmesiu, o liudesio plokšteleje išties per akis. Ypac antroje puseje. Taciau ir cia muzikos nuotaika diktuoja tekstai, viskas motyvuota. Liudnumas ir graužatis – lietuviu nacionalinis bruožas. Juk iš dainos žodžiu neišmesi.

Ka dabar veikiate?

Kaip ir daugelis, murkdausi kasdienybeje, bet emigruoti nesiruošiu. Dirbu darba, turiu versla. Esu nedidelio UAB'o direktorius, vykdome mažmenine prekyba muzikos plokštelemis. Priklausome Kauno regiono smulkiu ir vidutiniu verslininku asociacijai KRSVVA.

Tokia proza, bet kalbekimes apie poezija. Po truputi dairausi i muzikantus, gal pasiseks vel kažka „sulipdyti". Nors kitam pasakyciau, kad tokie bandymai iš anksto pasmerkti. Kartos keiciasi, o pop/rock muzikos žanras iš esmes priklauso nuo to laikotarpio konjunkturos ir naudojamu technologiju. Nežinau, kokios jegos reikia, kad galetum to nepaisyti.

Gal ketinate atgaivinti pacia grupe?

Turbut tai koks blogas sapnas, bet grižti prie muzikos ketinau visus tuos 20 metu. Taciau kuo labiau noredavau, tuo labiau viskas toldavo. Gal nejucia susitapatinau su Arcibaldu ir mane užvalde jo fantazijos, vaizdiniai apie amžina jaunyste, ilga ir laiminga gyvenima? Muzikiniu ideju skrynioj dar liko, tik kur nuo tos skrynios raktas – tai jau galvos skausmas. Manau, ja skauda kiekvienam, paleidusiam „kulka" iš „radijo antenos". Citramonas nuo to dar neišrastas.

Politizavima mums prilipinti bande kiti. Ememe jaustis nei šiaip, nei taip. Atsimenu, pradejo ieškoti kažkokiu kabliuku netgi „Eglutes" tekste. Kaip tik tuo metu mus kviete dalyvauti renginiuose ir haleje, ir televizijoje. Bet iš rengeju puses jauteme itampa. Mes sakydavome, kad šis eileraštis – jau publikuotas, o jie – kad daug kas pasikeite po idainavimo. Bet kai tik pradejome groti, visa laika turejau galutini tiksla: užlipti ant hales scenos. Užlipome. Ir ne karta (juokiasi).

Kažkada maciau jusu vaizdo klipa…

Buvo susuktas „Kaledu eglutes" videovariantas. Filmavimas vyko šaltoje bažnycioje ir pats klipas gavosi šaltas. Atsimenu, buvo kažkoks stalas, prietema… Bet daugiau jo nemaciau. Tikriausiai bus dinges po Sausio 13 ivykiu.

Koks buvo jusu sceninis ivaizdis?

Nešiodavau odine striuke, po ja jureiviška „telniaške", džinsus ir baltus sportbacius. Stipraus suformuoto sceninio ivaizdžio neturejome.

Jusu balsas – unikalus Lietuvos popmuzikos padangeje, kažkas tarp Vysockio ir Nick'o Cave'o... Gal daug gerete ir rukete?

Nei daug gerdavau tada, nei dabar geriu. O rukyti visai nerukau. Gali ta pati dalyka padainuoti skirtingomis tonacijomis ir kurinys atrodys kitaip. Tai darydavau samoningai, derindavau prie skambejimo. Aukštesniam balsui lengviau parinkti ivairias instrumentuotes, o su prislopintu ir žemesniu balsu prasideda vargai. Truputi neitaikai i skambejima ir iškart kurinys nebetenka „šarmo". Todel mes taip ilgai ir kapstemes prie tu skambejimu.  

„Kardiofono" šlove sutapo su geriausiu Lietuvos roko laikotarpiu...

Svarbu „isipaišyti" i laikmeti. Turiu toki pavyzdi. Man be galo patikdavo lenku rokas, taciau ne visas, labiausiai – „Solidarnosc" laikotarpio. Tos muzikos ir dabar mielai klausausi. Matyt, rokui reikalinga atitinkama politine situacija. Nemanau, kad pas mus dabar formuotusi kokia nors banga. Aišku, galetu atsirasti keletas grupiu, kurios padarytu revoliucija popmuzikoje. Bet turetu buti tam tikra socialine terpe. Taciau to kol kas nenusimato, kadangi gyvenimas vis gereja ir gereja. 

Ir tokioje aplinkoje jus norite atgaivinti „Kardiofona"?

 Tiesa pasakius, pradejome po truputi repetuoti, bet niekur neskubame – traukinys jau išvažiaves. Nedarysime masinei rinkai, nors nesinori kurti vien tik sau. Reikia rasti aukso viduriuka. Neverta šokineti pagal šio laiko stilistika. Savas naujai kartai vis tiek nebusi. Seni gerbejai visai nusisuks, o nauju gali ir neigyti. „Lietus", tikiuosi, mus grotu, o „Radiocentras" sakytu, kad tai „ne formatas".

Ir vis delto, kas gi tas Arcibaldas?

Nežinau... Gal tolimos šalies riteris, sniego baltumo žirgu atjojes Kaledu nakti. O gal pasaku princas, nerandantis savo pelenes. Supasi ant eglutes šakos ir kalbasi su tais, kas ji mato ir girdi. Vaikai tai gerai žino. Jauciu tu dienu nostalgija. Bet tai tik Arcibaldo vaizdiniai.

Dviratininkai... neteisinga orientacija

LAURYNAS DAPŠYS

[skaityti komentarus]

Laurynas Dapšys. Miestelis, kuriame gyvena vaiduokliai...

2005-10-14

Mažas miestelis. Tamsi naktis tamsiame skersgatvyje. Išgirsti žingsnius. Nepažistamasis tau sako „allright", tu atsakai jam ta pati, nors nei tau, nei jam visai ne allright.

Jei kartais atsidursite Šiaures Anglijos pakrašyje ir užsuksite i miesteli neištariamu pavadinimu Silloth-on-Solway, sutike vietini irgi taip pasielkite. Allright lietuviškai reiškia ne tik „viskas gerai", bet ir „labas". Vadinasi, žmogus, su kuriuo jus prasilenkiate, neketina, pasinaudojes tamsa, jusu užpulti. Tikriausiai tai nebus ir naujos bei gražios draugystes pradžia, jusu nepakvies išgerti pintos šviesaus alaus, taciau visuotinei mandagumo ir saugumo atmosferai tikrai padeda.  

Silloth'as, isikures ant paties Solway juros kranto, garseja savo saulelydžiais ir krevetemis. Saulelydžiai tikrai ispudingi, krevetes – skanios, jura – rudos spalvos, nes kitame krante matosi ne tik nuostabus Škotijos kalnai, bet ir fabriku kaminai. Tai tipiškas Cumbria'os regiono miestelis, turintis nedideli uosta, miltu fabrika, golfo laukus, regbio komanda, pora viešbuciu, o taip pat totalizatoriu kontora, tris parduotuves, keleta tradiciniu užkandiniu, pašta, biblioteka, vaistine ir tatuiruociu salona.

Taciau daugiausia yra bažnyciu ir pub'u (alubariu). Taip ir nesupratau, ar anglai iš tiesu myli Dieva, bet alus jiems tikrai patinka. Rugsejo pradžioje megejams išgerti pasiuloma apie 70 rušiu „gyvojo" alaus ir sidro, mat tuo metu vyksta Silloth'o alaus festivalis. Beje, galiu pasidalinti savaja patirtimi: Silloth'e sumaišius raudona alu ir melyna sidra, nereikia laukti ryto, kad pradetu skaudeti galva – bloga pasidaro iškart.

Be alaus šio miestelio gyventojai dar megsta šunis, kabeline televizija, karaliene ir ramu gyvenimo buda. O štai prancuzu silloth'ieciai, kaip ir visi anglai, kažkodel nemegsta. Kodel? „Todel, kad mes juos gyneme nuo vokieciu, o jie del to visiškai nesijaucia dekingi", – sako man Maiklas, muzikos mokytojas. Jis žino, kur yra Lietuva, ir vairuoja sena vienuolikto modelio „Lada". Maikla galima sutikti Golfo viešbutyje gerianti Scoth Bitter alu ir letai destanti savo draugui Tomui, kokie gi tie prancuzai blogi.

Bet man atrodo, kad silloth'ieciai megsta prancuzus: bent jau prancuziška vyna, garstycias ir automobilius. Dauguma miestelio gyventoju, kaip ir jau pažistamas Maiklas, yra užkieteje kaviniu ir pub'u lankytojai. Bet tai nereiškia, kad Silloth'e klesti nežabota girtuoklyste. Visai ne!… Podžio yra pensininkas. Kartais jis devi oranžinius treningus su Playboy ženklu. Kiekviena ryta Podžio atlieka ta pati ritualini maršruta po vietinius pub'us: Golf hotel – Criffel – Hundsman – Albion. Prie kiekvienos pintos praleidžia maždaug po valanda, taigi apie pietus buna namie. Jums niekad nepavyks pamatyti jo girto, nes jis žino, kada sustoti, nors ir pradeda gerti nuo ryto.

Kadangi vietiniai serialai nepasižymi tokiu perdetu dramatizmu, kaip ju analogai iš Meksikos, kuriu Anglijoje nerodo, Silloth'o damos prie puodelio kavos su pienu mieliau apšnekineja paskutinius vietines bendruomenes ivykius.

Gausus pagyvenusiu angliu bureliai populiariose tarp pensininku vietose pasirodo jau nuo dešimtos ryto. Veliau ta pati rituala pakartoja po pietu – popiecio arbatos metu. Vyru laikas – vakare. Ar tai butu kariniu oro pajegu, regbio klubo ar tiesiog viešbucio baras, kiekviena vakara ten gali sutikti tuos pacius žmones, geriancius ta pati gerima ir sedincius tuose paciuose kresluose.

Mažuose miesteliuose žmones turi laiko i valias. Jie retai kada skuba. Prie šio ritmo greitai pripranta ir i tokius miestelius nublokšti atvykeliai. Taip ir aš karta žiurejau pro langa, gerejausi pabodusiu, bet mielu vaizdu, prie kurio jau buvau priprates… Už lango nieko nevyko, aš irgi nieko neveikiau. Tik staiga pakilo vejas, dangus apsiniauke ir pasirode pirmas, ir kaip veliau paaiškejo, paskutinis sniegas tais metais. Snigo neiprastai, ne iš viršaus i apacia, bet iš kaires i dešine. Horizontaliai krentancios snaiges buvo panašios i pravažiuojanti sniego traukini, o aš jauciausi kaip išprotejes sniego stoties benamis, skaiciuojantis vagonus.

Veliau nakti man pasivaideno. Anglijoje vaiduokliai – normalus reiškinys. Visi žino: ju yra pilyse ar senesniuose viešbuciuose, bet kai pirma karta su jais susiduri, patikekite, buna „pilnos kelnes".

Jos vardas buvo Esmeralda. Taip jau nutiko, kad netoli tos vietos, kur aš nakvodavau, kadaise, budama gyva ir nešcia, palikta niekšo meilužio, Esmeralda baige savo gyvenima kilpoje. Kartais užmiges girdedavau žingsnius, visoki braškejima ar cežejima, bet ta nakti prabudau nuo jaunos moters aimanu. Vaizdas, kuri pamaciau, buvo kaip iš klasikiniu siaubo filmu. Apsirengusi baltais naktiniais, apšviesta krentancios menulio šviesos, pakilusi nuo žemes apie dešimti centimetru, Esmeralda skleide kupinus kancios garsus. Susidures su vaiduokliu pirma karta, nežinojau, kaip tureciau elgtis, todel tiesiog apsiverciau ant kito šono. Po kurio laiko atsigrežiau, bet Esmeralda jau buvo dingusi. Kai ryte anglams pasakojau apie nakties ivykius, maniau, kad busiu išjuoktas. Nutiko priešingai. Žmones supratingai linkciojo, ir, kas idomiausia, antrino man, pasakodami kokia nors istorija iš savo vaiduokliu gyvenimo.