Aš esu aštuoniasdešimtųjų pabaigos ir devyniasdešimtųjų pradžios vaikis. Ar nors sekundei to gailėjausi? Nichuja! Best times… Jau nekalbant apie galimybę dalyvauti Atgimime (buvau net komsomolo narys... su opcija sudeginti komsomolo bilietą, arba išsiųsti jį į Maskvą, pasirinkau pastarąjį variantą... dabar galvoju ar TURBO REANIMACIJOS nariai irgi buvo komsomolcai... nevermind!),  „Žalgirio" idolizavimą pradėjo keisti roko muzika. Kasetnike „Sex Pistols" ir „AC / DC" papildė „Sonic Youth", „AC Temple", „Butthole Surfers", „Pixies", „My Bloody Valentine"... mokyklos pjesei naudojome iš velniąžinkur gautus „33 procentai pakeliui į Vatikaną" įrašus...

 Iš visų roko formų geriausia yra pankrokas, ir aplinka tai liudijo. Norėjosi visa tai išvysti ant scenos – ir tai atrodė natūralu kad visai normalios pankroko grupės atvažiuoja pas mus – vokiečių herojai „Die Toten Hosen" laistė pirmą eilę alumi iš skardinės, olandų „Kadaverbak" padėjo suprast kas tai yra hardcore, „Sugarcubes" su labai jauna Bjork - Dieve, Dieve!... Tarp lietuvių aplankiau festivalius „Vilnius Underground 89", „Purvina žiema"...  Ten buvo viskas labai keista ir drąsu... antai nesuvokiau kad "Vilnius underground" grojo busimieji TR su vienu iš aukščiausiai dabar finansinėje sferoje žinomu lietuviu, kuris tiesiog per jų pasirodymą nulūžo bedainuodamas scenoje... žmonės po scena pisosi, švaistydavosi sudaužytais trilitriniais, grupės susikurdavo 10 min iki užlipimo ant scenos...

...grupė „Auka" po pusmečio atvyko į festivalį Kauno Radijo gamyklos rūmuose. Ten,  jie su savo patetišku pavadinimu „Auka", sportino bičą ilgais plaukais (vėliau paaiškėjo kad tai Kastis), kuris vėmė keistus tekstus „Surask takelį / Į stebuklų šalį / Kur moterys veblena / Ir kur žibalas dar žiba". Mes žvelgėme į juos nuo nutrintos kėdės ir man atrodė: kas čia per nedapisti „portugalai", kas per „hipiai"...

 Sproginėdamas entuziazmu, aš leidau fanziną „Koks nors kelias" (crossoveris tarp „pochui" ir „nachui" jei norėtumėt paklaust ką jo pavadinimas reiškė), ir reikėjo herojų apie ką rašyti. Mylėjom muziką ir aš vis laukiau, gal kas pradės groti „kaip fugazin" Tada aš persikėliau į Vilnių kur studijavau universitete ir mėginau susipažinti su grupėmis. Šiaip tai po šimts pypkių, aš netgi buvau nuvaręs į Vievį, kur vykusiame festivalyje gaisisrininkai ar kokie ten išsigimeliai sudaužė pankus, nes jie nebuvo „depešistai" ani „metalistai", tik „Auka" jobtavjmatj bet aš išvažiavau iš šito susidorojimo akto anksčiau, nes buvau gerokai išgėręs iš bidonėlio alaus jau dienos metu ir bijojau tėvų. Berods, ten grojo ir „Auka", grupė iš dešiniojo Neries upės kranto...

 Maišas iš "Erkės maiše" ir visas „kairysis" krantas mane ir viešumą, supistus „fanzinus" ir jš „korespondentus" aplamai pasiuntė nachui. Atsuktuvas – visiems buvo aišku, kad jis jei nebuvo daunas, tai bent jau agentas. Ir aplamai, pankrokas 77 atrodė persenęs dalykas.. Reikėjo Kažkuo Tikėti.. whatver reikėjo kažko kito, kažko tikresnio. Ir čia tuometinis "Aukos" bosininkas, Donatas Budrikas, aukštas ir todėl panašus į makaroną ir gavęs kličką „Spageti" mane pasikvietė į savo blokinį namą vienoje iš Musninkų gatvės laptiniųų ir parodė tipo „projekto Turbo Reanimcuija" demo „Sik Sip". Sukosi sukosi kaasetė Sony SF90 grotuve. piZDAAA. Ir aplamai. Nežnau, kjo jie pasiklausė įtariu kad jie „Extreme Noise Terror" ar „Napalm Death", bet tai atrodė genius. Aš buvau įtikintas, supista Šeškinė, tik urodai gyvena Šeškinėj, bet aš buvau įtikintas, tai yra kažkas bliadj nereealaus. „ Tai buvo „hardcore"...

Aš atradau savo idolus, tai buvo realūs žmonės, bet jų atlikti kūriniai – iš tikrųjų tai buvo labai „kruta". Tai buvo „hardcore", myliu myliu, myliu jų „hardcore" nors man jau beveik 40 metų.

 Dabar jūs man galit pasakyt, ką norit bet tai buvo pizdAA, Konkrečiai : „Iliuzinė laimė", „Lėta Mirtis: ir „Tavo Poelgio" – tai buvo brutalios, hardkorinės, Šeškinės gyventojų dainos. Aš supratau kad pisau aš tuos plikius, kad pisau aš tai, kas yra mano „Sony EF 980" kasetėse (pavyzdžiui,, „Nirvanos" aplamai tada nebuvo, o buvo PJ Harvey pirmas albumas), bet šita Šeškinė man kelia baimę ir valdo. Aš nusprendžiau tapti šio  supergrupės vadybinku, nors šiaip nachui tas „vadybininkavimas" buvo reikalingas. Nes pavyzdžiui netgi pačius grupės viršelius  piešė patys (read Kriaučius, dėl koncertų tarėsi patys). Mano kiečiausias pasiekimas buvo kad aš už pseudofanzino KNKNK1 gautus pinigus aš atidaviau TR, ir jie Panevežyje už 35 dolerius sugebėjo netgi įrašytis keliolika kūrinių, išnuomavus papigiae „Yamaha" gitaras, netgi šalia reguliarų kūrinių, pulte suradę kokį tai mygtuką įrašyti tokią pjesę kaip „Kontrkultūra jėga". Genijai, genijai.... Tai buvo didinga, žavinga, ir baugu vienu mietu. Tu sumoki, o Lietuvos nirvana už 20 usd..

 Žodžiu tipo nuopelnas mano kaip vadybininko tipo buvo, kad išlaikau grupei patalpas -  repeticijom įsikūrė Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete, po laiptais. Iki tol jie repetavo kažkokiose visiškai blet nerealiose, gal net archeolgijai prilyginančiose darželio patalpose Lydos gatvėj.   Jei būgninkas Kriaučius dalykiškėjo, bosu grojo kažkoks bliadj gerojai velnių priėdęs bosininkas „Dzizišm Dvidešimt". Dainų pavadinimai atspindėjo ne tik aistrą alui...gana visiškai natūraliai  ir beprotybę – „Ėsk bažnyčia baltą triušį", „Ligos nemalonė", „Energija panikoj". Nors rengiamas albumas (tada bklet kažkaip grupės savo veiklą struktūruodvo pagal regiamus albumus. Kurių garbė būdavo iškepti bent po viną kasmet ir taipo atspindėti užvaldžiusą tave ir visuomenę dvasinę būklę...) vadinosi „Linkine pasveikti", niekas kaip ir pasveikti nenorėjo...  Vilniaus universiteto valdomam pastate, po laiptais, kaupėsi didžioji abejonė viskuo... o tn blet abejonių tai jau  nestigo. Kastis aiškiai buvo atsisveikinęs su savo protu, "Dziazim dvidešimt" paliko grupę...

Ir jos tos supistos aabejonės iššsiliejo, išsieliejo kaip be to.... genialiu (čia tik man taip atrodo) albumu „Gimtadienis"., 1994 metų rudenį". Nors aišku-neaišku, kieno tai buvo gimtadienis ir aplamai, tai buvo Brutalisko!  žiūėjo į priešais ant sieno kabantį žalią žmogiuką ir kalė ritmą ir ritmą, na o apie gitaras aš net nekalbu. Tai buvo vienas iš geriausių bet kada Lietuvoje įrašytų albumų, aš manau kad tai istorija, ne mažiau, Didžiąja raide. Tai buvo netgi tam tikra prasme Visiška Pizda. Gitarine prasme.

Štai paklausykit.

Prodiusavimo paradui kažkodėl kaip iki šiol kai būna vadovavo Algis Drėma. „Turbo reanimacija", kurios sudėtyje tada užbuvo pats Tomas „Verbaitis" Verbaitis tada susikraustė į patalpas Lazdynuose, kažokioje mokykloje. Tai buvo genialu ir baisu vienu metu, nes po patalpas šlaistėsi ne tik Algis Drėma, bet ir  liesas pusdurnis Algiskuris visiems aiškino „Aš sukūriau naują horojų, tai Zbtgniawas". Nepaisydamas to, Krewčius kalė būgnus be baimės ir taip gimė albumas "Gimtadienis". Juos trikdė, bet jie nepasidavė. Magnifiko.

 1994 metais aš be abejo nustojau būti TR vadybininku nes jiems kažkaip susišvietė, kad jiems platinti savo pranešimus ir šiaip padės tuo metu prbangiu tuo metu atrodęs ališauskų ir jų tarnų sambūris „Bomba"

Tai yra, aš išvažiavau studijuoti į Prahą, o kasetės magnitofone kurį kartą dar sukosi jų muzika, nepaisant kad jie pasirašė kontraktą su pseudomeidžorų, su kurvių tuo metu Žygimatų gatvėje vadovaujama kontora.... ypač kai vyrukams pavyko įrašyti „Beastie Boys" įkvėptą dar vieną genialiją ‚Aš nekenčiu radijo stočių"...

Aišku ir tada, ir iki šiol aš 888 nekenčiu radijo stočių ir gerbiu paknkoro dainas „Turbo Reanimaciją". Grynai už muziką, už dainas, už genialius priedainius, už nX Šekinės dydžio draugystę. Neabejotinai ir mirdamas kartosiu – myliu Tėvynę ir Tave, o konkrečiai TURBO REANIMACIJOS gabalus, kuriuos mirdmas kartosiu...

... greičiausiai tai bus "Lėta Mirtis" arba "Saulė jau žemai".

Įsisodinęs svečių CLINIC grupę į mikroautobusą (nuvykti į viešbutį nenumatytalaiko) ir šiam visu leidžiamu greičiu pasileidus Pietryčiu Lietuvos keliais, suteikiau svarbiausią informaciją. Taui reiškia, persistatyti savo telefonus ant rankinio rėžimo, kad jie „neatsidurtų Baltarusijoje" Ir pradėjau stebeilytis pro langą. Kadangi kelionę maršrutu Vilnius – Šalčininkai – Dieveniškės – Norviliškės jau buvau atlikęs prieš gerą mėnesį, o jos metu susitikęs ir su vietos dionisais – jaunais ir senais, manęs nestebino niekas.

 Medinė troba ir lenkų tradicinės vestuvės. Senis ant arklio vežantis malkas iš miško. Sugriuvęs kolūkio pastatas ir dar vienas. Švenčiausioji mergelė Marija dežėje apkaišyta plastmasinėm gelėm ir kryžius. Dar vienas. Skeldejantis pastatas Jašiūnuose su užrašu „SmilEy Club". Merkiu praplaukiantys baidarininkai. Iš kart už jų ant kalnelio „šaudantis" lokalinis policininkas. Vėl gražus miško peizažas.. ir vėl su arklio pagalba šieną vartanti moteris. Laiko nepaliesta degalinė. Aš jiems kartoju „We are going to lands end".

Kryžiai, buvę piliakalniai ir izoliacija apraišioti medžiai, kaip neiškištum nosies perdaug už Europos Sąjungos sienos. „Tai rezervatas", sakau aš jiems, „Mes čia saugom šventus ąžuolus, akmenis su runom ir medines trobas!" sušunku jiems Dieveniškėse.  „Ah" atsako jie, ir mes važiuojame pilnu gazu kaire puse per pleto „tarką"... Kas siekė šį festivalį, tai supras... Dar keli posūkiai, bėgu link namuko leidimo išsiimti,  ir smagi chaoso vidury ryža savanorė deda ant rankos apyrankes...

 CLINIC nariai neabejotinai buvo nustebę į STEARICA susirinkusių žmonių kiekiu, kiek ir laiku nepateiktu maistu (valandos kelionė į pilį, užpildytą politikų, jagelavičiūčių ir pervargusių padavėjų bei „vidurmažiškų portretų") ar šiltu alumi...  Jie manęs klausė „Ko mes galime tikėtis? Kaip čia žmonės reaguos į mūsų muziką?" Optimistiškai jiems atsakiau, kad visokie nueis į FISHBONE koncertą, o jų paklausyt susirinks „visi geri žmonės".(Vėliau paaiškėjo kad visi geri žmonės – tai  Šapauskas, Šapauskienė, Drėma plius dar keli šimtai (aš optimistas) jaunimo atstovų, kurių gausėjo labai pamažu. Tiesa, per tokį „Walking With Thee" buvo bandoma net šokti... Mes mojavome rankomis, bet buvo labai gaila, nes kaip teisingai pastebėjo vienas kolega žurnalistas: „Tai buvo geriausia festivalio grupė... tiems, kur supranta". Varganas, varganas mūsų indie scenos likimas...

 CLINIC iš viso atliko 20 kūrinių pradedant „Memories" ir „Monkey" ir baigiant be pakartojimo atliktais „Cemenet Mixer" ir „Coda", ir šios grupės programoje intelektualiai tilpo viskas nuo THE FALL iki RADIOHEAD, iki rokabilio ar net drum'n'bass įtakų. Ade keitėsi su Jonathanu vietomis prie klavišų ir „Apple", dainuoti padėjo ir bosistas Brian Campbell, o visą savo mena parodė bene geriausias šio stiliaus grupėse matytas perkusistas Carl Turney. Pridėkite prie viso šito visą tą keistą pono Blackburno poeziją ir pragrojimus fleita, ir turėsite tikrą vakarienę muzikos gurmanams... prieš pat mėnulio užtemimą.

 Aš pirmą kartą sutinku grupę, kuriems tiek metų kiek man (na, maždaug), aš einu šalia švelniakalbio Ade Blackburn organizuoti interviu, jis vienas didesnių 90-ųjų bent jau Liverpūlio (to tikro, ne vakarėlio) žvaigždžių, interviu neįvyksta, reikia eiti atgal tai pasakoju apie Norviliškių šmėklą, pispasakę,  kurią mačiau per LNK. Aš pats patikėjau ta istorija! Paskui pribėga visiškai girtos niolikmetės ir griebia mus už kaklų rėkdamos REBELHEART dainą. Pretty surreal...

 Grupei pabaigus pasirodymą, kolegos iš Italijos paskleidė gandus, kad iš kito sienos pusės per visus pasirodymus taikėsi kaimyninės šalies snaiperiai. Bet gal tai buvo GROOVE ARMADA lazerių atšvaitai? Neužilgo jau riedėjome namo, ir kaip tik pravažiuojant Šalčininkų vidurnaktį dangų nušvietė masyvūs dar vienų bešvenčiančių fejevjerkai. „Čia mums?" juokėsi anglai, „Na, dar tokio keisto sutikimo nematėm!"

---

During the "B2Gether" festival, I was the host to the Liverpoodlian classic indie band CLINIC. Great music, real gentlemen, pretty surreal surroundings / obstacles! Would reccomend listeting to them... again and again, during that lunar eclipse...

Indie pasaulyje, kaip ir visuose kituose pasauliuose yra dvi priešingybės – diskotekos siautulys ir gulėjimas lovoje bei priešmirtinės muzikos klausymas. Na, maždaug, žiūrėti filmą "Lost In Translation", kai jame skamba MY BLOODY VALENTINE "Sometimes" – visiškas dream pop.

Shoegaze stilius susiformavo maždaug prieš dvidešimt metų Anglijoje, kai kelios jaunos grupės bandė iš naujo atsakyti į klausimą "Ar tikrai viską, ką įmanoma sugroti gitara, jau sugrojo Jimi Hendrixas?". Iš pradžių distortion pagalba iš naujo į šį klausimą bandė atsakyti THE JESUS AND MARY CHAIN, tačiau daug galingesnį atsakymą su tremolo ir reverse reverb papildytu "Fenderiu" davė Kevinas Shieldsas ir jo grupė MY BLOODY VALENTINE (jau atsikūrė). "Žvelgiančių į batus" etiketę šiai intravertiškai scenai, kurią dar sudarė SLOWDIVE, LUSH, SWERVEDIVER (irgi atsikūrė!) ar ankstyvieji VERVE (greit išleis naują albumą sena sudėtimi). Nuleidė galvas, jie gitaromis tapė Marso peizažus, tačiau juos iš scenos greitai išstūmė: a) NIRVANA, įrodžiusi, kad gerai prodiusuotas (įrašytas) punk gali skambėti skaniau net už popsą; b) OASIS ir jų prieteliai, liepę gyzeriams pakelti galvas ir pažvelgti į naujus rokenrolo tolius. Ironiška, kad vienos iš svarbiausių shoegaze grupių RIDE narys Andy Bell iki šiol groja OASIS.

Shoegaze šiokį tokį pėdsaką paliko ir Lietuvos gitarinėje muzikoje. Dabar mažai kas prisimena "Aukštaitijos LUSH" arba grupę GLASS SKY iš Panevėžio, tačiau Kevino Shieldso fantazijos neabejotinai įtakojo geriausią ever šalies gitarinę (mano nuomone J) grupę SH, o www.hardcore.lt mp3 archyve galima rasti beveik genialų (vėlgi mano nuomone J) grupės TURBO REANIMACIJA albumą "Gimtadienis", kuriame persipina punkrock hardcore ir shoegaze (arba "3 pakopos", kaip juos tada vadinta). Seniai tas buvo, bet apsisuko dar vienas 12 metų ratas, ir...

Šiandieną tas saldžiai apspangę, svajingas gitarinis stilius neabejotinai išgyvena atgimimą. Už tai iš dalies yra atsakingos dvi grupės, kurios jau pačios savaime yra tarsi atskiros šalys – turi unikalų savo garsą, daug koncertuoja ir nuolatos leidžia naujus albumus, kaip ir šiemete. Be abejo, kalbu apie SIGUR ROS iš Islandijos ir M83 iš Antibų. Yra ir grupių, kurios tiesiogiai tapatinasi su šiuo stiliumi: prieš kelis metus atrodė, kad naujai atrasto shoegaze arba nugaze lyderiai bus  ASOBI SEKSU iš Niujorko, šiuo metu galbūt tai yra AUTOLUX ir APOLLO HEIGHTS, tačiau svarbiausiu metų įvykiu tapo šio stiliaus proteviu MY BLOODY VALENTINE atsikūrimas ir senų albumų perleidimas. Naujojo shoegaze grupių, daugiau ar mažiau įtakotų elektronikos, drovaus minimalistinio country ar post-rocko  rasime visur – Švedijoje, Estijoje, Latvijoje, Kaliningrade, šiuo sparnu paliesta ir Lietuva...

Į „Plano A" festivalį mums pavyko prisikviesti būtent šiuo naujuoju post-gitariniu stiliumi muzikuojančią Maskvos grupę EVERYTHING IS MADE IN CHINA, kuri gavo tokį įvertinimą kaip vardinis kvietimas į „Heineken Opener" festivalį. Pridėkime prie to į žvaigždes besižvalgančius du iš 2007-ųjų „A.LT" apdovanojimų „Proveržio" kategorijos laimėtojus FLAMINGO ir nominantus Svefn-G-Englar. Be to, veiks ir diskotekos salė...

Festivalio „Planas A" veiksmas – 2008 m. liepos 2 d., trečiadienį nuo 20 val. Vilniaus klube „Havana Social Club". Daugiau informacijos ilgainiui pasirodys portale www.planas-a.com